Kęstučio avys

Akmenės rajono Kadagių kaime jau septyniolika metų ūkininkauja buvęs kauniškis Kęstutis Vitkus. Jis laiko didelę avių bandą ir džiaugiasi, kad neturi jokių viršininkų – viskam vadovauja vienas pats: jis ir vadybininkas, ir šėrikas, ir teritorijos prižiūrėtojas, pats aria, pats sėja, tik kartais tėvas atvažiuoja padėti. Metęs miškininkystės studijas ir didmiestį Kęstutis įsikūrė tolimų giminaičių senovinėje sodyboje, dar A. Smetonos laikais statytame raudonų plytų name netoli Pragalvio upelio užtvankos. Buvo išlikęs ir senas tvartas, daržinė, netoli sodybos – paveldėtos žemės plotai. Jo ūkininkavimo pradžia – 1998-ieji. Tada turėjo tik keturias ėriavedes ir vieną aviną. Dabar Kęstutis laiko beveik pustrečio šimto Lietuvos juodgalvių avių, turi 33 ha nuosavos žemės, dar 13 ha nuomoja. Įkūrė ekologinį augalininkystės ir gyvulininkystės ūkį, be to, užsiima ir alternatyviu verslu – prie užtvankos įkūrė poilsiavietę, lankytojams gali pasiūlyti išsimaudyti dūminėje pirtelėje, pasivažinėti vandens dviračiais, pasigrožėti gražiais vaizdais.

Kadagių kaimo privalumai Kęstutis pasakojo, kad jis yra kaimo žmogus, nors gimė ir užaugo Kaune. Vasaras praleisdavo Kadagių kaime. Čia jam patiko gražus kraštovaizdis, daug erdvės, teka Dabikinės upės intakas Pragalvis, visai netoli ir senoji Akmenė, ten yra didelis pušynas. Dėl įvairių priežasčių metęs studijas, jis neieškojo darbo kur nors mieste, o atsikraustė į Kadagių kaimą ir nusprendė ūkininkauti. Pradžia, kaip ir daugeliui pradedančiųjų ūkininkų, buvo nelengva, trūko žinių, neturėjo technikos, buvo ir blaškymosi, ir nevilties. Bandė auginti ne tik avis, bet ir ožkas. Greitai jų atsisakė, mat nugraužė didelės obels žievę ir kitus medžius, be to, jos tokios kaprizingos, o avys – romios, prieraišios, pamačiusios šeimininką pasišokinėdamos atskuodžia iš kito ganyklos pakraščio ir seka kaip šuniukai iš paskos. Filosofiškai nusiteikęs ūkininkas K. Vitkus sako, kad jis visada norėjo didelės erdvės, būti gamtoje, todėl Kadagių kaime jaučiasi puikiai. Čia daug laisvės. Ir jokių direktorių, pats sau šeimininkas. Sode po senais medžiais stovi keletas bičių avilių, po kiemą krypuoja antis su ančiukais, kuriuos neseniai paslapčia išperėjo po tiltu, visus svečius prie vartų pasitinka net keli šuniukai. Buvo metų, kai laikė didelį pulką žąsų, broilerių, vištų. Daug ką išbandė, augina keletą triušių. Būta ir nesėkmių, vienais metais viščiukai nugaišo. „Gyvenu kaip kurorte, – sako Kęstutis. – Pažiūrėkite, koks didelis tas mano kurortas – palei kelių hektarų ganyklą besitęsianti užtvanka, kalvotas reljefas. Pats pašarams auginu javų. Įkūriau ekologinį ūkį. Čia visur taip gera.“

Avys – ir grožis, ir nauda Vos ne du dešimtmečius K.Vitkus paskyrė avims. Per tuos metus buvęs miestietis puikiai prigijo ne itin derlingoje Akmenės rajono žemėje, lankė įvairiausius ūkininkų kursus, daug ko išmoko, gavo pažymėjimus ir diplomus. Kęstutis yra Lietuvos avių augintojų asociacijos narys, priklauso kooperatyvui „Avininkas“. Šis kooperatyvas suvienijo Lietuvos avių augintojus, rūpinasi ėrienos realizacija. „Avininkui“ Kęstutis ir parduoda užaugintus avinukus, o avytes pasilieka veislei. Startui turėjo tik keturias ėriavedes, o dabar po ganyklą laksto pustrečio šimto juodomis galvomis pasipuošusių vilnos kamuolių. Kęstutis atneša kibirą grūdų ir avims suprantamu garsu praneša, kad jos atbėgtų. Suveikė šeimininko komanda – dideliu greičiu iš kito ganyklos galo atskuodžia didžiulė avių banda. Jos apsupa Kęstutį, drąsiausios kiša nosį į kibirą, paskui keičiasi „pamaina“ – jau kitos avys gretinasi prie šeimininko. Kęstutis aiškina, kad rudenį avys yra ramesnės, ganykloje belikę tik stagarai, todėl traukia arčiau namų, kur pasirodo šeimininkas su lauktuvėmis, o netoli tvarto šėrykloje pridėta pašarų. Žiemą avims paruošia šieno, duoda avižų, miežių. Viskas iš savo ūkio. Kęstutis pasakojo, kad avis auginti pradėjo jau vis daugiau sodiečių. Ir teisingai daro, nes avys ne tik kraštovaizdį puošia, bet jos yra „gyvos šienapjovės“ – nuskabo visus stagarus ir žolynus, tinka nederlingos žemės. Iš jų ir didelė nauda – šeimos stalui užtenka ekologiškos mėsos, o jeigu moterys nutaria užsiimti rankdarbiais, turi natūralios vilnos. Tik su ja sudėtingiau, sako K. Vitkus, mat vilnos mažai kam reikia. Kai pavasarį samdytas kirpėjas nukerpa Kęstučio gražuoles, jis vilną kemša į didelius maišus ir laiko pastogėje. Bando ieškoti supirkėjų – lyg ir niekam nereikia. O už avikailius tik keliasdešimt euro centų siūlo. Neapsimoka parduoti, nes kol avikailį paruoši prekybai, dvigubai daugiau išleidi pinigų.

Alternatyvus verslas – poilsiavietė prie užtvankos Kęstutis vėl juokauja – koks kurortas be poilsiavietės? Sugalvojo užsiimti ir ne žemės ūkio veikla – parengė verslo projektą, sulaukė finansinės paramos ir pradėjo darbus. Kadangi užtvanka yra privati nuosavybė (Kęstutis – vienas iš trijų savininkų), todėl galima čia šeimininkauti. Romantikos ieškantis ūkininkas nusprendė pastatyti dūminę pirtį, – tegul čia atvykusieji pasidžiaugia lietuviškos pirties malonumais, kas nori, gali pasivažinėti vandens dviračiais, yra padarytas lieptas, vaikams sūpynės, žaidimų aikštelė. Ant aukštumėlės įrengta atokvėpio aikštelė, nuo kurios atsiveria gražus vaizdas. Čia po darbų kartais ateina atsipūsti ir pats ekologinio ūkio šeimininkas. Vaikštome po rudenėjantį didelį sodą. Jau nuskinti obuoliai sudėti į dėžes. Kęstutis pasakoja ir apie raudonų plytų namą, statytą 1940 m. Vienoje plytoje yra išraižytas įrašas: „Darbininkai, pradėkite reikalauti didesnių atlyginimų.“ Socialiniai klausimai žmonėms buvo ir yra aktualūs visais laikais. K. Vitkus pusbalsiu sako, kad yra 45 metų vienišius. Du kartus bandė šeimos laimę, bet vis nepasisekė. Turi tris vaikus – Matą, Ąžuolą ir Liepą. Pažadėjome parašyti, kad avių augintojas, gamtos mylėtojas, uolus medžiotojas iš Kadagių kaimo būtų laimingas sutikęs darbščią moteriškę. Ką gali žinoti, gal po šio rašinio ir atsilieps kokia svajojanti apie laimę būti dviese...

Aldona SIREIKIENĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.