Kiekvienas savo širdies kertelėje turime Dievą

Atnaujinamos Kauno šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčios grindys baltos nuo kalkių ir tinko, freskos ir paveikslai uždangstyti, kad dul­kės jiems nepakenktų. Tačiau šioje netoli Kauno pilies esančioje bažnyčioje, kurios nei rusų carams, nei bolševikams nepavyko nugriauti, visuomet gausu maldininkų – moksleivių, karių, bajorų palikuonių, ūkininkų. Mažesniųjų brolių pranciškonų ordino Kauno šv. Jurgio vienuolyno gvardijonas (vyresnysis) brolis kunigas dr. Paulius Saulius BYTAUTAS atsakė į „Ūkininko patarėjo“ korespondento Arnoldo ALEKSANDRAVIČIAUS klausimus, ko labiausiai vieni kitiems turėtų palinkėti Lietuvos žmonės gražiausiu metų laiku – per Kristaus gimimo iškilmes, šventas Kalėdas.

– Gana ilgai kunigavote Rusijoje – Novosibirske, Tomske, Altajaus krašte, Kemerove. Gal galite palyginti, kaip Kalėdos buvo švenčiamos sovietų laikais lietuvių tremties vietose Vakarų Sibire, kur mūsų žmonių pilietinės teisės buvo suvaržytos, tikėjimas slopinamas, ir dabar laisvoje, bet kai kam nemieloje Lietuvoje? – Prieš 30 metų Sibire daugiausia teko rūpintis tenykščių vokiečių tautybės katalikų sielovada. – Tų pačių, kuriems po Antrojo pasaulinio karo teko atkentėti už Josifo Stalino buvusio draugo Adolfo Hitlerio kaltes? – Sovietų valdžios represuotų Pavolgio ir Odesos vokiečių, savitą šnektą išlaikiusių popiežiaus emerito Benedikto XVI kraštiečių bavarų, kuriuos carienė Kotryna II prieš 250 metų pasikvietė įdirbti Rusijos juodžemių. Kauno kunigų seminariją baigiau 1986 m. birželio 1 d. ir buvau paskirtas vikaru į Skuodą. 1986-ųjų vasarą į Lietuvą atvykusi vokiečių delegacija iš Novosibirsko apsilankė pas Žemaičių vyskupą Antaną Vaičių, kuris globojo katalikiškas misijas Sovietų Sąjungoje. Vokiečiai prašė paskirti kunigą Sibire, nes jų kleboną, lenkų kilmės ukrainietį Józefą Świdnickį dar SSRS kompartijos CK generalinio sekretoriaus Jurijaus Andropovo laikais (1984 m.) sovietai įkalino Kuibyševe (Novosibirsko srityje). Aš nebuvau pirmasis „Michailo Gorbačiovo pertvarkos ir viešumo laikų“ pranciškonas Sovietų Sąjungos rytuose. Mūsų brolis Sigitas Benediktas Jurčys jau buvo išvykęs į Tadžikiją, tarnavo tikintiesiems Dušanbėje, Kurgan Tiubėje ir kitose Vidurinės Azijos vokiečių katalikų bendruomenėse. 1986 m. baigęs seminariją jam padėti atvyko brolis Rimantas Mykolas Marija Letkauskas. Man beliko Dievo žodį skleisti Sibire. Žinoma, ne tik vokiečiams, bet ir lietuviams, taip pat lenkams, latviams (latgaliams). Aišku, tremtiniai vargo, sunkiai galą su galu sudūrė, patyrė sovietų valdžios religinę priespaudą. Bet mokėjo minėti krikščioniškas šventes. Ne dovanos jiems rūpėjo, ne jų tremtiniai ieškojo po Kalėdų egle. Sibiro katorgininkams svarbiausia buvo susirinkti kartu, pasimelsti bažnyčioje, sulaužyti kalėdaitį ir padalyti kiekvienam likimo draugui po vienodą brangų gabalėlį. Dabar sugalvota daug pasaulietinių kalėdinių pramogų. Kalėdos pradėtos švęsti dar neprasidėjus adventui, tam krikščioniškam susikaupimui belaukiant gimstančio Jėzaus. Vaikai laukia ne kūdikėlio Jėzaus, nebežiūri spindinčiomis akimis į prakartėlę, bet tikisi kokių nors gėrybių. Suprantama, ir skoningai papuošta eglutė yra gražu, ir dovanos – gerai. Kai jos nuoširdžiai įteikiamos. Ir kukli dovanėlė gali pradžiuginti aplinkinius. Svarbiausia, ir ne tik per Kalėdas, širdžių bendrystė, mokėjimas prieš didžiąsias šventes atleisti artimiesiems, susitaikyti, atsiprašyti už padarytas nuoskaudas, apkabinti: vaikams – tėvus, sutuoktiniams – vienas kitą, kad kitais metais galėtume atversti naują švarų gyvenimo puslapį be praeities nuosėdų. – Šie metai buvo turiningi Lietuvos katalikams – Vatikanas palaimintuoju paskelbė Maskvos kalintą, persekiotą ir tikriausiai nužudytą arkivyskupą kankinį Teofilių Matulionį. Prieš adventą mus pasiekė svarbi žinia – kitais metais į Lietuvą atvyks popiežius Pranciškus. Ar istorinė iš Lotynų Amerikos kilusio ir, matyt, mažai apie mūsų šalį girdėjusio popiežiaus apaštalinė kelionė sustiprins lietuvių tikėjimą? Ar galima šį vizitą palyginti su Jono Pauliaus II ganytojiška kelione į Baltijos šalis 1993 metais? – Mūsų brangi Lietuvėlė pasaulyje yra nelyginant aguonos grūdelis. Tikrai džiaugsminga žinia, kad Šventasis Tėvas tiek daug dėmesio skiria Lietuvos tikintiesiems, visai mūsų tautai, Baltijos valstybėms! Gal po tokios asmenybės apsilankymo Lietuvoje padaugės dvasinių pašaukimų, vienuoliškų įžadų, kunigiškų šventimų. – Tai kone stebuklas, nežinomo dieviško plano dalis? – Neužmirškime tų laikų, kai popiežių mažai kas matydavo. 1870 metais, kai Italijos Karalystė prisijungė Bažnyčios valstybę, Šventasis Tėvas Pijus IX pasiskelbė Vatikano kaliniu ir iki mirties neiškėlė kojos iš savo rezidencijos. Tik 1929 m., pasirašius Laterano sutartį, Vatikano santykiai su Italija buvo sutvarkyti. Sovietų laikais mes irgi net pasvajoti nedrįsdavome, kad nuvyksime kada nors į Romos šv. Petro aikštę, tiesiogiai išklausysime Šventojo Tėvo kalėdinį sveikinimą „Urbi et orbi“ („Miestui ir pasauliui“). Visa tai dabar mums taip įprasta, kad pradedame nebevertinti tokių galimybių. – Šių metų Laisvės premijos laureate tapo sovietų okupacijos laikų politinė kalinė vienuolė sesuo Nijolė Sadūnaitė. Ar tai reiškia, kad mūsų visuomenė jau pradeda pripažinti ne tik pokario partizanus, bet ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjus, platintojus, to laikotarpio lietuvių tautos ir tikinčiųjų teisių gynėjus? – Jau 27 metus per televiziją, radiją, spaudą galime laisvai skelbti Gerąją Naujieną, nešti žmonėms tikėjimo šviesą. Pirmaisiais nepriklausomybės metais visuomenė Dievo žodžio klausydavosi pakiliau, atidžiau. Dabar kasdienybės rūpesčiai, sparti gyvenimo tėkmė, partiniai ir politiniai skandalai kiek užgožia amžinąsias vertybes. Bet visi – istorikai, politologai, mūsų politinė valdžia – pabrėžia, kad didžiausia atsvara sovietizmui, rusinimui, pagrindinis veiksnys, padėjęs išsaugoti mūsų tautinę tapatybę, buvo Katalikų Bažnyčia. Sovietų okupacijos laikais bažnyčių sakyklos buvo vienintelė vieta, kur galėjai skelbti tikrąsias vertybes daugeliui žmonių. – Nors ir rizikuodamas atsidurti Sibire. Arba patekti po automobilio ratais Vilniaus centre vidury baltos dienos sankryžoje degant žaliai šviesoforo šviesai... – Gerai, kad žiniasklaida primena visuomenei tas aukas dėl tikėjimo, tėvynės. Žmones, kurie išdrįso ne tik tyliai piktintis sovietine okupacija, sąžinės laisvės suvaržymais, kaip didžioji mūsų visuomenės dalis, bet dėl savo įsitikinimų nebijojo patekti į kalėjimus, lagerius. – Lietuvą supriešino valstybės atkūrimo šimtmečio memorialo statybos Vilniaus Lukiškių aikštėje – Kultūros ministerija pasirinko abstrakčią kalvą, nors visuomenė norėjo aikštėje matyti raitą ant žirgo „Laisvės karį“. Kaip pagal krikščioniškąją moralę reikėtų išspręsti šį ginčą? – Atrodo, per mažai buvo diskutuota, koks paminklas, monumentas geriausiai simbolizuoja mūsų istoriją, kovas dėl laisvės ir nepriklausomybės. Visi monumento projektų atrankos konkurso rengėjai ir dalyviai stengėsi įrodyti savo tiesą. O prisipažinti, kad suklydo, niekam nesinori. – Sociologai, ekonomistai, politologai ir poetai gąsdina, kad „senstanti ir išsivaikščiojanti Lietuva“ po 50 metų virs demografine pusdykume, o po šimtmečio visai išnyks. Gal tai tuščios kalbos? Kaip sakoma, jeigu norite prajuokinti Dievą, papasakokite jam savo prognozes ir spėliones. – Kitas panašus posakis: „Ką Dievas nori nubausti, tam atima protą...“ Nesipuikuokime tik savo išmintimi, „giliomis“ įžvalgomis. Įsiklausykime, ką sako kiti. Neretai žmonės už savo interesų, pažįstamų rato nieko nemato. Nei vargo, nei skausmo. Net pagalbos šauksmo negirdi. Neįsivaizduoja, kad kažkas gali kentėti, skursti. Ypač didelė atsakomybė tenka tiems, kurie leidžia ir įgyvendina įstatymus, galinčius palengvinti arba, atvirkščiai, apsunkinti visuomenės gyvenimą, išvaryti žmones iš tėvynės arba sugrąžinti į gimtinę. Pas mus, į šv. Jurgio Kankinio bažnyčią, ateina nemažai emigrantų. Daugelis sako: „Kitur gerai, bet tėvynėje geriausia. Sugrįžtume, jeigu galėtume ką nors prasmingo kurti, kažkuo svarbiu verstis ir oriai iš to pragyventi.“ – Šv. Jurgio vienuolyno koplyčioje laikomos ekumeninės Mišios už Maskvos sukelto Ukrainos 1932–1933 metų didžiojo bado aukas. Prieš mūsų pokalbį koplyčioje bendravote su nenuoramomis Kauno šv. Kazimiero progimnazijos mokiniais, linksmai, nenuobodžiai papasakojote vaikams, kaip kadaise prie šv. Jurgio Kankinio bažnyčios laivai plaukiojo, nes šalimais esantis Santakos slėnis buvo dar vienas Neries intakas į Nemuną, o kasinėjant gretimos Kauno pilies griuvėsius buvo rastas kryžiuočio šalmas, tikriausiai priklausęs Vokiečių ordino didžiojo magistro gurguolininkui Konradui, kuris, 1397 m. atvykęs į Kauną, tiek prisivaišino su Vytauto Didžiojo arklininkais, kad savo geležinį antveidį prisiminė tik grįždamas namo ties Gardinu. Esate Kauno apskrities bajorų draugijos tarybos narys, dalyvaujate medžiotojų, šaulių šventėse. Tai tik visuomeninė veikla ar naujoji evangelizacija, pastangos žmones priartinti prie Dievo? – Dėl begalinių, nesibaigiančių rūpesčių kartais pamirštame Bažnyčią, mūsų tikėjimas pasidaro paviršutiniškas. Bet kiekvienas savo širdies kertelėje turime Dievą. Kai dalyvauji visuomeninių organizacijų renginiuose, aukoji Mišias per jų šventes, tampi tų žmonių bendražygis, bendramintis ir bičiulis. Tada šauliams, sąjūdininkams, bajorams, ūkininkams ir Bažnyčia, kuriai atstovauji, tampa artimesnė. Kaip savi namai. Arba pirmųjų krikščionių bendruomenė, kurios nariai buvo pasiryžę vienas už kitą gyvybę atiduoti. – Ko palinkėtumėte visuomenei šiais sudėtingais laikais, kai net ir biblinėse vietose neramu, Jungtinių Valstijų prezidentui Donaldui Trumpui pripažinus ne tik žydams, bet ir krikščionims, musulmonams ypatingai svarbią Jeruzalę, kurioje yra Kristaus kapas, Izraelio sostine? – Kai gimė Kristus, angelai sugiedojo: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms.“ Per kiekvienas Kalėdas to paties turime palinkėti vienas kitam. Ne tik žmonės, bet ir tautos, valstybės. Kaip pabrėžė garsi amerikiečių katalikų rašytoja Catherine de Hueck Doherty: jei kas galėtų išspręsti karo ir taikos klausimą, perskiriantį krikščionių sielas, nebent Pranciškus būtų tas šventasis, kuriam tai pavyktų. Jam buvo lemta viduramžiais sulaužyti feodalinę valdymo santvarką. Kažkur Europoje dar yra kalnas, kur žmonės atkasa ginklų, šarvų, kuriuos viduramžių riteriai sumetė krūvon, išgirdę šv. Pranciškų kalbant apie taiką ir meilę. Jis tą patį padarytų ir su mūsų branduoliniais arsenalais, masinio žmonių naikinimo ginklus priverstų tarnauti žmonijai, perkaltų kardus į noragus. O mes visi susitelkime nuoširdžiai maldai, kad taip ir atsitiktų.