Kuklumas ir natūralumas puošia artimųjų atminimą

Netrukus Vėlinės, vėl lankysime artimųjų kapus. Norėsime, kad tądien mylimų žmonių kapai atrodytų įspūdingiau nei kasdien. Tris dešimtmečius dekoruojant namų ir biurų interjerus, apželdinant ir puošiant kapavietes, patirtį sukaupusi floristikos salono „Ritos gėlės“ įkūrėja, floristė Rita Naujalienė kapelius pataria puošti Lietuvoje augančiais augalais, natūraliomis gamtinėmis medžiagomis ir iš jų sukurtomis kompozicijomis. Stenkimės, bet nepersistenkime.

Rūta ANTANAITIENĖ

Elementų darna

R. Naujalienė atkreipia dėmesį, kad lietuviai visada gerbė išėjusiųjų atminimą, kapines laikė šventa vieta ir šiuos papročius perduoda iš kartos į kartą: „Kai naktis iš dienos atima po minutę ir tamsa pradeda užvaldyti pasaulį, nenumaldomai artėja mirusiųjų pagerbimo šventė – Ilgės ir Vėlinės. Kaip žmogus ateina į gyvenimą, taip ir išeina, lygiai kaip gamtoje amžinai tęsiasi vyksmas. Šiomis dienomis visi šeimos nariai sugrįžta namo, kartu lanko artimųjų kapus, juos išpuošia gėlėmis, žalumynais, augalų kompozicijomis ir apgaubia jaukia žvakių šviesa. Lietuvių tauta nuo senovės išlaikė mirusiųjų ir jų kapų pagarbos jausmą. Kapai tvarkomi ištisus metus.“

Floristės teigimu, kapavietė – tai lyg kruopščiai išbaigtas kūrinys, kuriame dera spalvos, formos, proporcijos. Kapavietės struktūrinės dalys: antkapinis paminklas, vėlių suolelis, kapavietės apvadas, turi būti viena su kita susijusios. Kiekvienas pasirenkame savo akmenį, o pagal jo formą sodiname augalus: daugiametes gėles, lėtai augančius sumedėjusius lapuočių krūmus ir spygliuočius, kapavietę puošiančius ir vėlai rudenį. Akmuo – tai tęstinumas, tad labai svarbu sukurti minimalią aplinką, kad, naudojant kuo mažiau augalų, atsiskleistų metų laikai.

Kūrėjos teigimu, gražiausia gamtoje vyraujanti žalia spalva, todėl kapavietėje jaukiai atrodo veja, čiobrelių ar žiemenių kilimas, o rečiau lankomose – šilropės, uolaskėlės, šilokai, alūnės, šliaužiantys augalai: žvynuotasis kadagys ‘Wiltonii‘ ir padrikasis kadagys ‘Ice Blue‘, visžalės gebenės, gulsčiasis kaulenis ‘Queen of Carpets‘, damerio kaulenis. Šie kauleniai Vėlinių dieną kapelius puošia šakelių grafika ir raudonais vaisiais.

Prie paminklo spalvos floristė pataria derinti ir augalus. Prie juodo akmens sodinti tamsesnių atspalvių gėles, prie šviesaus – šviesesnių, o prie rudo – žemės spalvos augalus, kad nebūtų kontrasto, agresyvumo ir margumyno. Šioje vietoje vyrauja ramybė, susikaupimas, tad ir spalvų turėtų būti kuo mažiau. Kapavietes uždengiančias plyteles ir granito plokštes specialistė siūlo nors iš dalies apauginti šliaužiančiais spygliuočiais, kad kapinėse neįsivyrautų tik pilka betono spalva. Vienam ar keliems augalams pasodinti galima palikti vietos prie paminklo ar kapo.

Saikinga puošyba

R. Naujalienė palaiko nuomonę, kad nedera varžytis, kas uždegs daugiau žvakių ar gausiau papuoš kapą. Svarbiausia saikas ir dermė su gamta. Puošiant kapus iš protėvių vertėtų pasimokyti santūrumo. Senosiose lietuviškose kapinaitėse buvo statomi kuklūs mediniai kryžiai arba amžinojo poilsio vietos ženklinamos kukliu lauko akmeniu. Gėlių ant mūsų protėvių kapų būdavo mažai. Tradicija iš kapinių daryti gėlynų darželius Lietuvoje atsirado tik XX a.

Tad floristė pataria nepamiršti bendros kapinių tvarkos, rinktis natūralią, saikingą kapaviečių puošybą, prisiminti seną taisyk­lę: „Kartais mažiau yra daugiau.“

„Natūralius augalus renkamės ne tik dėl simbolikos ir ekologiškų madų, bet ir dėl to, kad jie laikui bėgant suyra. Todėl pavasarį galima juos išmesti kaip organines, kompostuojamas atliekas. Kuo mažiau dirbtinių priedų, tuo geriau. Natūralumo, tvarumo ir atliekų mažinimo tendencijos nebe naujiena Europos šalių Vėlinių floristikoje“, – sako pašnekovė ir džiaugiasi lankančių kapus žmonių sąmoningumu ir didėjančiu rankų darbo bei aplinkai nekenksmingo dekoro vertinimu. „Tai pasaulinė kryptis, kuri atsispindi ir mūsų kuriamuose darbuose. Reikėtų degti ir nedaug žvakių – kiekvienam artimajam atminti užtenka vienos liepsnelės, juk žvakėmis ne tik šildome ir teršiame žemę, bet ir drumsčiame mirusiųjų ramybę“, – įsitikinusi kūrėja.

Spygliuočių šakelių kilimas

Nužydėjus vasarinėms gėlėms, specialistė pataria prieš Vėlines amžinojo poilsio vietas puošti visžalių: kėnių, sidabrinių eglių, pušų, puskiparisių, kadagių, tujų, mahonijų, buksmedžių šakelėmis. „Iš jų dailiai išdėliokite paminklą atkartojančią formą: kvadratą, stačiakampį ar apskritimą. Pirmiausia išdėliokite norimos formos kontūrą išorėje, o paskui kitas jų eilutes komponuokite į vidų“, – pataria floristė. Pasak jos, toks kuklus puošimo būdas daugelį metų itin populiarus Nyderlanduose, Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Čekijoje.

Jei kapeliai prie miško, juos dekoruokite kankorėžiais: sudėliokite gražų kauburėlį ar išklokite kryžiuką. Tai fantazija ir kūryba. „Tarsi prisilietimas ir jausmo perdavimas artimiausiam žmogui. Tai yra gražiausia“, – tvirtina R. Naujalienė.

 Vėlinių kompozicijos

Vėlinių kompozicijomis norima perteikti ramybės ir pagarbos jausmus mirusiajam. Kapų puošybai tinka tradicinės formos: širdelė, vainikas ar kryžius, taip pat mėgstamos pagalvėlės formos kompozicijos ar augalų girliandos. „Šis susiformavęs poreikis veikia mūsų grožio, estetikos sampratą, natūralios ir tikros dekoracijos tampa vis patrauklesnės, o Vėlinės įgauna kitą, gilesnę, prasmę, – teigia pašnekovė. – Tad tokia tikra kompozicija tampa ne tik estetiška dekoracija, bet ir prasmingumo, sąmoningumo simboliu.“

Floristė pataria šeimos kapavietę puošti viena skoninga, savo rankomis sukurta ir prie kapavietės priderinta paminklo kompozicija nei keliomis, bet nederančiomis nei tarpusavyje, nei su aplinka. Ji bus sukurta būtent toje kapavietėje besiilsintiesiems, naudojant jų mėgtus augalus ir pasakojanti šios šeimos istoriją.

„Ruduo džiugina ramių tonų žemės spalvomis: sodriai ruda, tamsiai raudona, įvairių tonų pilkais, žaliais ir gelsvais at­spalviais – šios spalvos tinkamiausios Vėlinių puošybai kapinėse, – patirtimi dalijasi kūrėja. – Kompozicijoms naudojamos samanos, beržų ir pušų žievė, dekoratyvios šakelės su spalvingomis uogomis, transformuoti medžių ir gėlių lapai, spygliuočių kankorėžiai, sėklų dėžutės ar kitokie vaisynai, džiovinti sausažiedžiai augalai, viržiai, gaulterijos, pastelinių spalvų kalijų, hortenzijų ar kitų gėlių žiedai. Samanas ir žievę rinkite nuo nuvirtusių medžių ar kelmų, nekenkiant gamtai. Vainikėliams ir pagalvėlėms samanas, kaip ir lapus ar kankorėžius, tvirtinkite vielute, siūlu, klijais. Vainiko ar kompozicijos pagrindą galite susukti iš šiaudų, šakelių, tačiau netiks laikraštis. Nuo drėgmės jis greitai praras formą, nebelaikys kompozicijos formos.“

Gyvos ar dirbtinės gėlės?

R. Naujalienė atkreipia dėmesį į itin aktualią problemą – dirbtines, plastikines gėles ir vainikus, kuriais daugelyje Europos valstybių draudžiama puošti kapus.

Gyvos ir dirbtinės gėlės per Vėlines paplito sovietmečiu, bet puošta kukliai – padedamas vos vienas kitas žiedas. Šiandien visai kitas vaizdas: begalė plastikinių ir stiklinių žibintų, gyvų ir dirbtinių gėlių kalnai.

„Klientams, jau įsigijusiems dirbtinių gėlių kompozicijas, rekomenduojame nepirkti naujų, o jau turimas atnešti restauruoti, – sako floristė. – Mes gėles nuplauname, naujai sukomponuojame, tad vis atnaujinama kapo puošmena tarnauja trejus–penkerius metus. Vis dėlto tvarkančiuosius artimųjų kapus kviečiame pagalvoti apie alternatyvą dirbtinėms gėlėms. Amžinojo poilsio vietą galima puošti gyvų gėlių, medžio žievės, šakelių, rudens uogų, kankorėžių vainikėliais, kompozicijomis, kurios natūraliai suyra.“

Ritos Naujalienės ir Rūtos Antanaitienės nuotraukos

2022-10-21 Susijusios temos - skaitykite: Vėlinės, kapų gėlės, kapų tvarkymas, vainikas, vėlinių dekoras