Lietuva pro kepyklėlės langą

„Pradžia buvo linksmesnė, gražesnė“, – savo verslo, o ir visos nepriklausomybę atgavusios Lietuvos gyvavimo aušrą prisimena „Zapynės“ kepyklėlės įkūrėja Violeta Dailidienė. Dieną naktį jos įmonėje Zapyškyje, Kauno rajone, buvo kepami gardūs, naminius primenantys riestainiai, sausainiai, spurgos, bandelės, pyragai, žinoma, ruginė duona, kad visiems pageidaujantiesiems užtektų. Ir dabar gardėsiai čia kepami, bet ne naktį. Ir ne kasdien. Viena priežasčių, kodėl kepyklėlė pastaruosius šešerius metus dirba ne visu pajėgumu, – baigianti išsivaikščioti Lietuva. Apie tautos išsivaikščiojimą byloja vien tai, kad pro kepyklėlės kioską, esantį šalia kelio, rieda vis mažiau automobilių, taigi ir mažiau žmonių stabteli įsigyti kepinių, apie kuriuos garsas toli pasklidęs.

Vis tiek gyventi gera „Bet dar turime nuolatinių klien­tų – net iš Vilniaus “, – šypsodamasi guodžiasi „Zapynės“ įkūrėja V. Dailidienė. Šypsena moters veido nepalieka ir tada, kai ji mini kitas priežastis, dėl kurių kepyklėlėje vis rečiau užraugiamas raugas, plikomi miltai, minkoma tešla, įjungiamos elektrinės krosnys. Ogi nyksta turgūs. Mugės užsišaukia labai didelius pinigus už vietą. Antai Sartuose už ją prašyta 320 Eur. Kiek bandelių, duonos, kitų kepinių reikia parduoti, kad tiek mokėtum?! Be to, didieji prekybos centrai baigia „praryti“ nedideles parduotuves. Anksčiau didžiuma „Zapynės“ produkcijos buvo tiekiama į Kauno, Jurbarko, kitų miestų, miestelių parduotuves, gyvavusias nuo tarybinių laikų. Jos tapo didžiųjų prekybos centrų dalimi arba buvo jų „prarytos“ – nukonkuruotos. „Zapynė“ šiems „ryk­liams“ negali tiekti produkcijos, mat už ją atsiskaitoma tik po mėnesio. „Kol neatsiskaito, neturime apyvartinių lėšų – už ką pirkti žaliavą, mokėti algas“, – vėl šypsosi V. Dailidienė. „Gyventi gera, juk šviečia saulė...“ – sako moteris. Netrunka pridurti, jog pastarieji šešeri metai verslo atžvilgiu – labai blogi, mat labai sumažėjo duonos ir jos gaminių paklausa.

Plušo visa šeima V. Dailidienė dirbo akušere Kauno gimdymo namuose (dabar – Krikščioniškieji). Alga – katinėlio ašaros. Todėl moteris įsidarbino privačioje mėsos perdirbimo įmonėje, galop pati sumanė verslą kurti – kepti duoną ir jos gaminius. Gyveno Zapyškyje, antrojo vyro, – už jo ištekėjo mirus pirmajam, – sodyboje. Ūkinis pastatas ir šiltnamis 1995 m. virto kepyklėle. Produkcijai tirpte tirpstant valgytojų burnose, po trejų metų radosi pinigų priestatui. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai, 2001 m. patikrinę dar labiau išplėstą kepyklėlę, stebėjosi, kad labai jauki, tvarkinga, atitinka visus reikalavimus, šviesa pro langus plūsta. Šypsosi V. Dailidienė – ne problema jai, medikei, garantuoti švarą, tvarką. Priduria: „Gyvenimas privertė mylimą mediciną iškeisti į verslą. Ji buvo ir liks prie širdies.“ „Zapynės“ įkūrėja mena laiką, kai pusę tonos riestainių nuveždavo į Sartų žirgų lenktynių mugę ir jų pritrūkdavo. Keli autobusiukai su ant sėdynių sukrauta produkcija riedėdavo Šakių, Jurbarko, Vilniaus, Kauno link. „Dabar tik į Karoliniškių turgų Vilniuje antradieniais ir penktadieniais vežame, dar – užsakovams“, – į pokalbį įsiterpia V. Dailidienės marti Gitana Štareikienė – sūnaus Harimanto žmona. Oficialus kepyklėlės savininkas – kitas sūnus, Raimundas. Pasak moterų, per krizę kepyk­lėlė išliko, nes plušo šeimos nariai, net ir anūkai. Nereikėjo samdyti žmonių ir mokėti algas. Šį pasaulį palikus antrajam V. Dailidienės vyrui, anūkams vis labiau įninkant į savus rūpesčius, vėl „Zapynei“ tenka samdyti žmones.

Skysta duona populiaresnė „ŪP“ lankantis kepyklėlėje, plušėjo įdarbintieji – du vyrai ir moteris. Kita moteris prie kepyklos prisišliejusiame kioske pardavinėjo produkciją. „Kai kalėdiniu metu dvi savaites nedirbome, šalia esančioje parduotuvėje duonos parduota 16 kartų daugiau“, – prisimena V. Dailidienė. Apgailestauja, kad kaimų parduotuvėse duonos ir jos gaminių lentynos traukiasi į pakampę, užleisdamos vietą skystai „duonai“ – alui bambaliuose. Jei ne jų paklausa, tikina pardavėjos, prekyba kaime būtų nuostolinga. Pašnekovei apmaudu ir dėl to, kad mažėja žmonių, suvokiančių, kokia turi būti tradicinė duona bei kaip atrodo kepiniai, į kuriuos nepridėta cheminių priedų. „Durdami pirštu į mūsų keptą ruginę duoną pyksta, kad nelenda – neva kieta, nes sena. Bet senovinė duona ir buvo kieta kaip plyta!“ – pasakoja V. Dailidienė. Pasak jos, kitiems atrodo, kad „Zapynės“ duona ar bandelės nekokybiškos, nes prasišiepusios – šonelis, paviršiukas įtrūkęs ir pan. Nesupranta, kad, į tešlą įmaišius puriklių, standiklių, kitų – iklių, neprasišieptų.

Gaila besibastančio jaunimo „Kepdami nenaudojame cheminių priedų. Todėl kai kurie gaminiai, pavyzdžiui, bandelės, greičiau sukietėja“, – aiškina kepyklėlės įkūrėja. Neslepia, jog smulkų verslą žlugdo ir begalė mokesčių, tarp jų – už svarstyklių, termometrų bei kasos aparatų patikras, priežiūras. Pridaryta aibė slenksčių, kad ES paramą smulkiam verslui kaimo vietovėje plėtoti matytum kaip savo ausis. Pavyzdžiui, kai V. Dailidienė panoro ją gauti, išgirdo, jog darbuotojų skaičių būtina sumažinti iki dešimties. Tačiau sumažinus paramos galima prašyti tik po metų. „Geriau nė neprašyti paramos – nervų negadinti“, – tebešypso moteris. Apniunka susimąsčiusi apie šalies ateitį: „Nėra valstybės, jei nėra viduriniojo visuomenės sluoksnio. Jo nėra Lietuvoje, nes smulkus verslas žlugdomas, jam nepadedama. Aš ne už tarybinius laikus. Bet tada jaunas žmogus, baigęs mokslus, ir bendrabutį gavo, ir darbą turėjo. Mūsų jaunimas talentingas, o ką vargšams daryti? Priversti svetur žuvis skrosti, braškes skinti. Labai gaila jaunų žmonių, kurie bastosi po pasaulį.“

Bręsta šilumoje, ramybėje, meilėje Vedžiodama po kepyklėlę, jos įkūrėja įrodo, jog kepiniai – tradiciniai, kaip gerosios močiutės kantriai, su meile kepti. Marti Gitana pastebi, kad žmonėms neverta gaišti laiko tokius namie kepant: „Kas įsigyja „Zapynės“ gaminių, nenusivilia.“ Kepėjų veiduose – ramybė, giedra. Švelnūs jų rankų judesiai formuojant duonos, naminio pyrago kepalus, bandeles. Kepėjai be vidinės įtampos, pastebėtos kitose kepyklose, ruošinius gabena į brandinimo spintą, paskui šauna į krosnį. Ši spinta – patalpėlė, kurioje palaikoma 36–38 °C temperatūra ir 80 proc. drėgmė. „Gaminys čia subręsta: mielės paskleidžia savo savybes, padidėja tūris – tešla pakyla, o jei įdėta raugo – pakorėja. Duoną galima šauti į krosnį, kai ji tampa negyva – kai daugiau nebekyla. Ar tikrai negyva, sužinoma pirštu įspaudžiant paviršių. Jei duobutė lieka, galima šauti į krosnį“, – aiškina kepėjas Genadijus Prokuroras. Pašovęs duoną ir naminį pyragą į krosnį, vandens garus paleidžia – kad kepalai nesukristų, nesueižėtų, jų padai neatitrūktų. „Visas rugines duonas kepame su natūraliu raugu. Žaidžiame su juo penkias paras, kol užauginame maitindami kas šešias valandas“, – į kitoje patalpoje burbuliuojančius raugus – baltai bei juodai ruginėms duonoms – rodo V. Dailidienė.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.