Mažos avelės dideli kailiniai

Škudes kirpusius Kęstutį Samušį (šalia tvoros) ir Arūną Svitojų smalsiai stebėjo ir moterys, ir vyrai.

Šeštadienio vidudienį Utenos sav. Saldutiškio miestelyje vykusioje Avikirpio šventėje nelengva buvo atspėti, kieno emocijos ėmė viršų: vaikų ar miestelėnų, atkakusių net iš sostinės ir stebėjusių, kaip avelės atiduoda savo kailinius.

Smulkutės škudės, pasipuošusios įspūdingais ragais, ir ilgaplaukės vilnos apsiaustais, sugintos į atskirą aptvarą, jautėsi visiškai ramios, nors buvo apjuostos ir gyvąja žiūrovų tvora. Augintos prieš keletą tūkstančių metų šios veislės avys, kurių kilmė sietina su Rytų Prūsija ir Baltijos šalimis, Utenos krašte, Saldutiškyje, atsirado prieš kelerius metus ir Arūno Svitojaus sodyboje. Šabakštynuose skendėjusio dvaro aplinkai gražinti jos labai tiko. Taupūs ir tvarka garsūs vokiečiai škudes vadina kraštovaizdžio avimis, kurios grauždamos šakas, krūmus, jų ūglius, o žole nuskusdamos iki žemės juodumos yra puikios pagalbininkės. Vokiečiai šios veislės avis vertina ir todėl, kad jos nereiklios, vislios ir atsparios ligoms. Būtent karui baigiantis vokiečiai iš Lietuvos išvežė daugumą škudžių ir dabar tarsi tremtinės jos grįžta į savo gimtąsias vietas. Tiesa, ir saldutiškietis jų augintojas iš pradžių turėjo bėdos, nes augintinėmis buvo nepatenkinti tenykščiai, mat po škudžių atakų, galima sakyti, nieko nelieka: joms „tinkami“ ir obelų sodinukai, ir daržovės. Dabar kilnojamais aptvarais apjuosiama banda saldutiškiečių nebedirgina, o kalbinti į šventę atėjusieji patikino, kad į atėjūnus dažnas žiūri įtariai, kol prisijaukina. Avikirpyje buvo išbandytos abejos žirklės: ir senovinės, ir dabartinės – elektrinės. Kirpo tik vyrai, nors man sodietiškoje atmintyje išlikę, kad šie tik ant šono avelę parversdavo, o kirpdavo tik moterys. Abudu – ir Kęstutis Samušis, ir Arūnas Svitojus, kirpo elektrinėmis, nepaisydamos jų zirzesio avys romiausiai nerištos, o sėdomis glaudėsi prie kirpėjų. Arūnas dar ir pedikiūrą atliko, nes škudžių kanopėlės nenusinešioja pačios, o Kęstutis, kirpdamas veislinį aviną, žiūrovams priminė, kad reikia pradėti nuo užpakalinių kojų ir ypač sergėti reproduktoriaus pasididžiavimą... - Lengva išmokti, kai rei- kia, – tikino „ŪP“ kalbintas Eventas Smolenskis, dar vienas atsikėlėlis iš Vilniaus, netoli Saldutiškio auginantis ir aveles, ir žąsis, šventėn su sūneliais ir žmona atvykęs akių paganyti ir į kitas atrakcijas. - Štai, kas liko iš apvalainos avies, – neslėpė emocijų žiūrovai: tik mažas kamuoliukas ant keturių šakaliukų... Bet kai netrukus visi paragavo viralo su aviena, kai lajus ant gomurio nestingo, suprato, jog ta maža avelė visai neprasta. Čia pat rankinę karšyklėlę vėlgi suko vyriškos rankos, o iš vilnos į atliekas byrėjo tai, ką škudės prisirenka po šabakštynus braidydamos. Čia pat Janina Karalkevičienė mynė ratelio pakojį, verpdama juodą vilną ir kalbinta prisiminė, kad verpti pradėjusi jau tada, kai vos už kuodelio ji pati, nedidelė mergytė, sunkiai matėsi. Miestietės suko kitos palapinės link, kur jau buvo galima pasimatuoti ir veltų šlepečių, ir dažytos vilnos skraisčių. Mažieji žiūrovai noriai fotografavosi su mažuliais ėriukais ir klegėjo vėžinami niekur nematytu jaučių kinkiniu, o mamos emocijų neslėpė raitelėmis tapusios. Smagus buvo avikirpis, kupinas niekur neskubančių žiūrovų ramybės, juk neveltui sakoma: romus kaip avelė. Autorės nuotraukos

Ant gražuolio Šopeno pasijodinėti damas kvietė garsios Užpalių krašto žirgininkės Viktorijos Jovarienės dukra Eglė (dešinėje). Ūkininko Petro Jančio kinkinys su įspūdingais jaučiais – Lietuvos baltmargiu Babaj ir Lietuvos šėmųjų veislės Kana – stebino suaugusiuosius, džiugino vėžinamus mažuosius žiūrovus. Nors karšyklėlė rankinė, tačiau nedideliam kiekiui vilnos susikaršti visiškai tinkama.

Regina STUNDIENĖ „ŪP“ korespondentė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.