Medinių žaislų verslas auga kartu su vaikais

Giedrė Budvytienė

Medinio arkliuko – vaikystės svajonių simbolio – Vasarės, Vakario, Simonos ir Tomo Kupečių namuose neberasime. Dvynukams greitai sueis penkeri ir jie žavisi kitais, jų amžių atitinkančiais žaislais. Dauguma jų taip pat pagaminti iš medžio, dvelkiančio jaukumu ir šiluma. Nieko nuostabaus: juk tai – šeimos verslas, kuris auga su vaikais. Jam pradžią davė mažųjų, kurie gimė, kartu sudėjus, sverdami mažiau negu vienas normalus kūdikis, poreikiai.

Svajojo dirbti sau „Penkeri metai prabėgo greitai. Auginant nenuoramas dvynukus nėra kada nuobodžiauti, o savas verslas priverčia suktis dar sparčiau“, – svarsto Simona Kupetienė, žaislų parduotuvių „Medinis arkliukas“ įkūrėja, kai susėdame prie puodelio arbatos. Vėliau prisijungia ir Tomas, ir iš darželio sugrįžusi Vasarė su Vakariu. Jie akimirksniu pripildo namus linksmo klegesio. „Pradžia buvo kupina nerimo, bet sunkiausi išgyvenimai baigia pasimiršti“, – sako Simona, žvelgdama į vietoje nenustygstančius nenuoramas, kurie tėvams dovanoja daugybę džiaugsmo ir laimės akimirkų. Jie atėjo į šį pasaulį trimis mėnesiais anksčiau, turėdami ne vieną sveikatos problemą. Vasarės rankytė buvo dviejų suaugusio žmogaus pirštų storio. Ji svėrė tik 760, Vakaris – 920 gramų. Sūnus turėjo nemažą smegenų kraujosruvą, dukra – širdies sutrikimų. Medikai prognozavo, kad abiem gali prireikti operacijų. Kurį laiką būta nerimo dėl mažylių klausos, regėjimo. Laimė, viskas stebuklingai susitvarkė. Nors ir smulkesnio sudėjimo už bendraamžius, dvynukai nuo jų nė kiek neatsilieka, auga sveiki, guvūs ir gabūs. Per tą laiką šeimos verslas irgi gerokai išsiplėtė: be internetinės mediniais žaislais prekiaujančios parduotuvės Lietuvoje, dar dvi veikia Vokietijoje ir JAV, atidaryta ir paprasta parduotuvė Vilniuje, Žaislų muziejuje. Žinoma, kol vaikams suėjo vieni metukai, būta daug rūpesčio ir baimės. Vos gimusius tėvai bijojo net į rankas paimti. Tik sulaukusius dviejų su puse mėnesio parsivežė iš ligoninės namo. Norėdami, kad vaikai augtų kuo sveikesni, Simona ir Tomas susidomėjo ekologišku gyvenimo būdu. Ieškodami žaislų iš natūralių medžiagų, netikėtai susidūrė su problema, kad jų sunku gauti. Simona prieš išeidama motinystės atostogų dirbo pardavimo vadove vienoje bendrovėje, sekėsi gerai, tačiau abu su vyru vis pagalvodavo, kad norėtų dirbti sau. Tomas taip pat yra vadybos specialistas. Tačiau planus teko atidėti, Simoną vargino sunkus nėštumas, o 27-ą savaitę gimė neišnešioti mažyliai.

Idėja kilo iš reikalo „Iš pradžių išgyvenome didžiulį šoką. Pirmuosius metus apie šeimos verslą nebuvo kada galvoti. Bet dvynukai augo, sveikatos problemos pamažu mažėjo, abu gerai vystėsi, anksti pradėjo kalbėti. Tad idėja apie verslą ir vėl ėmė kirbėti. Juolab kad buvau motinystės atostogose, atrodė, tinkamas laikas: kada, jei ne dabar“, – prisimena Simona. Kurį laiką mėtėsi abu su Tomu, tai viena idėja atsiranda, tai kita, bet nė viena nelipo. Simonai, beieškant vaikams tinkamų medinių, lietuviškų žaislų, atėjo mintis į galvą, kad jei jau taip sunku susišnekėti su gamintojais, gal reikia patiems pradėti jais prekiauti. Vyras pritarė. Ilgai nelaukdama moteris susirado auklę pusei dienos ir ėmėsi darbo. Dvynukams tada buvo metai ir trys mėnesiai, jie kaip tik pradėjo vaikščioti. „Taip viskas prasidėjo. Iš pradžių dirbau namuose po pusdienį, Tomas man padėjo, o po kelių mėnesių atidarėme internetinę parduotuvę www.medinisarkliukas.lt“, – pasakoja S. Kupetienė. Po truputį žaislai užėmė kone visus namus, dviejų aukštų kotedžą, kitų patalpų jie neturėjo. Pamažu įsibėgėjus verslui, žaislams teko užleisti netgi savo miegamąjį antrame aukšte, jis virto sandėliu ir darbo kabinetu, o susispaudę tėvai tilpo vaikų kambaryje ir dvejus metus visi kartu ten gyveno. Viską darė po truputėlį, be didelių investicijų. Pamatęs, kad žmonai reikia pagalbos, Tomas išėjo iš darbo, tada savo verslą tvarkė abu. Žinoma, ne sykį buvo sunkių akimirkų, kildavo minčių, kad gal jau atėjo laikas viską užraukti. Tomas ne kartą yra sakęs: „Jau pinigai baigiasi, viskas, reikia tau eiti ieškotis darbo.“ Bet Simona neskubėdavo ir vėl, žiūrėk, jų atsirasdavo. Beje, vyras po kurio laiko šeimos verslą paliko žmonai, o pats susirado kitą darbą. Netikėjo perspektyva? „Mes susipažinome darbe, abu dirbome vienoje bendrovėje. Todėl puikiai žinome, ką tai reiškia. Yra privalumų, bet ir trūkumų nemažai. Todėl ir priėmėme tokį sprendimą“, – paaiškina ji. Dabar Tomas dirba keliones organizuojančioje įmonėje, o Simonai talkina trys pagalbininkės, kurių prireikė veiklai išsiplėtus.

Vaikai išbando pirmieji Po kurio laiko nusprendė atidaryti parduotuvę, kurioje žmonės galėtų žaisliukus pamatyti, pačiupinėti, išbandyti. Jau veiklos pradžioje atsirasdavo tai vienas, tai kitas pirkėjas, kuris norėdavo prieš pirkdamas žaisliukus apžiūrėti. Simona su Tomu pradėjo klientus po truputį įsileisti į namus – internete paskelbė, kad iš anksto susitarus tai galima padaryti. Tačiau išankstinio susitarimo sąlygos paisė ne visi. Kadangi įmonės adresas skelbiamas viešai, pradėjo daugėti netikėtų vizitų. Pavyzdžiui, pusę devynių ryto suskambėdavo skambutis, o apsimiegojusiems šeimininkams atidarius duris atvykėliai lyg niekur nieko sakydavo: „Tai kur čia ta parduotuvė? Mes atvažiavome apžiūrėti arkliukų.“ Ypač daug pirkėjų užplūsdavo prieš Kalėdas, taigi kitais metais ir buvo atidaryta parduotuvė Žaislų muziejaus patalpose. Dabar jau ir ten darosi ankšta, nes žaislų vis daugėja. Pradėjus prekybą nuo kultinio medinio supamojo arkliuko, kokį vaikystėje turėjome kiekvienas, šiuo metu galima rinktis iš daugiau nei 600 žaislų. Asortimentas papildomas natūraliais žaislais iš lino, medvilnės, kartono. Jis auga su Vasare ir Vakariu, atsižvelgiant į jų kintančius poreikius. Yra ir tokių, kurie buvo pagaminti pagal senų žaislų ir žaidimų pavyzdžius, eksponuojamus muziejuje. Naujų idėjų Simona randa internete, pasiūlo žmonės, kurie ieško kokio nors įdomesnio žaislo. Kupečių vaikai naujienas išbando pirmieji. Tačiau negali sakyti, kad jie apkrauti žaislais. Namuose Vasarė ir Vakaris turi du medinius vežimėlius, lėlių lovą, keletą automobilių, dėlionių, stalo žaidimų. Tėvai laikosi principo, kad vaikams žaislų nereikia be saiko, antra, jie turi atitikti amžių. Nors medinukų jie turi daugiausia, yra ir kitokių žaislų. Simona sako, kad jie su vyru nesistengia riboti dvynukų pasirinkimo, jei vaikai nori žaislų iš parduotuvės, ne iš natūralių medžiagų, o plastikinių, perka ir juos. Vasarė turi lėlių, Vakaris – pultu valdomą lėktuvą, automobilį. Reikia leisti viską išbandyti, kad sugebėtų atsirinkti, kas patinka, mano tėvai.

Vienas pataria, kitas sprendžia Į žaislų gamybą įtraukti ir kiti šeimos nariai. Pavyzdžiui, Tomo tėtis kai ką sumeistrauja, ko nesutinka padaryti gamintojai, ir pan. Ir vis dėlto mediniai žaislai turi kažkokią paslaptį. Kitaip nebūtų tokie populiarūs, svarsto Simona. Medis – šilta, gyva medžiaga. Vaikai tai jaučia. Tyrimai parodė, kad su mediniais žaislais jie ilgiau žaidžia. Romantikos savame versle nedaug, susimąsto moteris. Ne viską spėja per dieną, kol vaikai darželyje, neretai tenka ir vakarais padirbėti. Pakaitomis su vyru, kuris irgi dažnai parsineša darbų į namus. „Susėdame ir pradedame: jis – apie savo reikalus, aš – apie savo“, – juokiasi pasakodama. Kieno žodis lemiamas priimant svarbius šeimos verslo sprendimus? „Žmona konsultuojasi su manimi svarbiais klausimais. Aš pasakau savo nuomonę, patariu. Būna, kad susiginčijame. Tačiau ginčai greitai pereina į diskusiją. Mano žodis rekomendacinis, o galutinis – Simonos. Kai kuriais klausimais būnu skeptiškas ar kategoriškas, bet kai ne vienas jos sprendimas pasiteisino, supratau, jog Simonos nuojauta reikia tikėti“, – aiškina Tomas. Jis džiaugiasi, kad žmonai patinka tai, ką ji daro, šeimai gera turėti laimingą mamą. „Šeimos verslas – tai ir darbas, ir pomėgis kartu, – sako Tomas. – Jame nėra griežtų darbo valandų. Aš ne tik patariu, bet ir padedu kai kuriuos darbus padaryti. Jei ką nors reikia padėti nuvežti ar sunkesnio panešti, suplanuojame savaitgaliais.“ Nors ir dirba sau, turi ją galinčias pavaduoti darbuotojas, Simona galimybėmis pasilepinti laisva diena ar pusdieniu nepikt­naudžiauja. Vakarais užmigdžiusi vaikus dažnai iki vėlumos užsisėdi prie kompiuterio. Didelių atlyginimų sau taip pat nelinkusi „išsimokėti“, pirmiausia galvoja apie investicijas į verslą. Pragyvenimui to, ką uždirba, dar neužtektų, nors šeimos poreikiai gana kuklūs. Vaikai lanko valstybinį darželį, jame veikiančius būrelius. Namuose jauku, gražu, yra viskas, ko reikia patogiai gyventi, tačiau jokios prabangos. Dvynukams paūgėjus tėvai skiria daugiau pinigų kelionėms. Neseniai visi drauge atostogavo Koso saloje.

Laisvalaikiu – visi drauge Penktadieniais jiedu laikosi tradicijos sumigdę mažuosius pažiūrėti kokį nors filmą, atsipalaiduoti. Penktadienis – tvarkymosi diena. Vasarė ir Vakaris jau žino, kad parėję iš darželio pirmiausia turės sutvarkyti savo kambarį, žaislus, ir mielai to imasi. Tėvai tvarko kitą namų dalį draugiškai dalydamiesi darbais. Pasak Tomo, auklėdami vaikus, jie labai vieningi, nuomonės sutampa. Nėra taip, kad vienas geras, o kitas blogas. Dvynukai turi klausyti ir mamos, ir tėčio. Jei neklauso, tėvai bando susitarti, diskusijų, žaidimų forma priimami sprendimai. Tam tikrų taisyklių, vadinamų ribomis, negalima peržengti. Tos pačios taisyklės galioja vaikams ir tėvams. Valgio gaminimas nėra našta nei Simonai, nei Tomui. Simonos močiutė, tetos ir mama – geros kulinarės, močiutė su mama daugelį metų ruošdavo vestuvių vaišes. Mama labai norėjo savo patirtį perduoti dukrai, todėl ragindavo gaminti tai vieną, tai kitą patiekalą. Bet Simona protestavo, nenorėjo to daryti per prievartą. Tačiau sukūrusi savo šeimą mielai sukiojasi virtuvėje. Mėgsta kepti pyragus, tortus. Patinka eksperimentuoti. Ir Tomas nesikrato prie viryklės pastovėti. Jis visada gamina plovą, burokėlių sriubą, stroganovietiškai keptą jautieną. Rimčiausias virėjas šeimoje – Vakaris, matyt, į močiutę atsigimęs, šypsosi mama. Jis jau nuo trejų metų sugeba pats iškepti kiaušinienę, blynų. Turi net tris prijuostes. Vasarei labiau patinka piešti. Pilni namai jos piešinių. Na, o kai mama išeina į miestą su draugėmis (yra tokia tradicija), tėtis ir vaikai, likę namie, verda pirktinius koldūnus. Kadangi šeima šiaip pusgaminių nevalgo, tai dvynukams – tikra šventė.

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.