Medžiotojo dienos Dzūkijoje liepos mėnesį

Liepos mėnesis į mūsų gyvenimą įžengė su vasariškais karščiais, liūtimis ir škvalais. Gamta vis bando žmogų paprotinti, kad ją gerbtume, tausotume, tačiau mes gyvename pagal posakį: po manęs nors ir tvanas, aš visko noriu čia ir dabar. Pilnatis visada mane veikia savotiškai, suteikia kažkokių jėgų, norisi klajoti, skaičiuoti žvaigždes, taip gyvenime ir elgiuosi, aišku – tik negeriu kraujo.

LMS „Gamta“ prezidentas Raimondas RIBAČIAUSKAS

Vieną pilnaties naktį sėdėjau miško pievos pakraštyje, gaivus vėjelis pūtė į veidą, mėnulis šypsojosi ir skaičiavo žvaigždes, pievutėje ganėsi stirna su dviem stirniukais, kurie žaidė kaip padykę vaikai, griežtai prižiūrimi mamos, pievutės kamputyje juos stebėjo gervių šeimyna, pro šalį burbėdamas prapėdino barsukas, griovyje dūko bebrų šeimyna – visiška palaima. Matyt, užliūliuotas gamtos vaizdų, monotoniško uodų zyzimo ir varlių kvarkimo apžėlusioje balutėje užsnūdau, pabudau išpiltas šalto prakaito, turbūt sapnuodamas rėkiau, nes aplink buvo tuščia ir nyku, tik mėnulis įtartinai mane stebėjo. Sapnas baisus, kaip dabar matau tūkstančius miškus ir pelkes apsupusių ginkluotų vyrų ir moterų, visur laksto argentinietiški dogai, aidi šūviai, medžiojama viskas, kas juda, Daugų miestelio turgelyje prekiaujama paštetu iš lakštingalų liežuvėlių, kurapkų kepenine, perkūno oželių keptais sparneliais, vytintomis pempių krūtinėlėmis, virvutėmis iš kiškio ūsų ir t. t. Išsigandę gyventojai užsirakino savo namuose, kai kur gyvūnų globėjai susikibę už rankų dar bando apginti kokią pelkutę ar mažą miškelį su juose gyvenančiais gyviais, tačiau sunkiai sekasi, viską, kas dar gyva, pribaigia vilkai, lūšys, gandrai, varniniai paukščiai ir katinai.

Visada susimąstai, kas paskatino tokias idiotiškas vaizduotes? Prisiminiau, jog ne per seniausiai LRT TV portale perskaičiau Redos Gilytės straipsnį, kuriame didis gamtos mylėtojas, vienintelis VšĮ „Gelbėkime čiurlius“ veikėjas Audrius Daunoravičius postringauja: „Turime net tokį atvejį, kai paukštis stulgys pelkėse buvo išmedžiotas iki visai kritinės ribos... Pelkės tiesiog atakuojamos tam tikrų medžiotojų.“ Tokios mintys aiškiai parodo biologinių, gamtosauginių žinių trūkumą (švelniai pasakyta) ir visišką medžioklės teisinės bazės neišmanymą bei nenorą ja domėtis. Tokių postringavimų vienintelis tikslas – dar kartą skystai apdergti medžiotojų bendruomenę, bet kokia kaina būti matomam ir gal pavyks laimėti kokius nors rinkimus. Visada gerbiau ir gerbiu tikrus aplinkosaugininkus, gamtą mylinčias ir ginančias visuomenines organizacijas bei susivienijimus, šimtus kartų su tokiais žmonėmis teko diskutuoti prie apvalaus stalo, tačiau kartais šaukštas deguto sugadina medaus statinę. Dar kartą pabrėžiu, medžioklė yra neatsiejama aplinkosaugos dalis, medžioklė buvo, yra ir bus pats efektyviausias laisvėje gyvenančių populiacijų reguliavimo būdas, nebent tų populiacijų nebus.

Bėda ta, kad mes nematome visumos: saugodami ir išskirdami kokį nors gyvūną ar paukštį, mes pasmerkiame kitas rūšis išnykti. Pvz., gandras yra profesionalus žudikas kiškių, kurapkų, tačiau mes bijome tai pasakyti garsiai, krankliai – nelaimė visiems ant žemės perintiems paukščiams, kiškiams, per didelis vilkų skaičius – nelaimė stirnoms, šernams, elniams, briedžiams ir naminių gyvulių augintojams. Visai pamiršome naminius katinėlius, kurie laksto po pievas ir miškelius. Mokslininkai skaičiuoja, kad katės kasmet yra atsakingos dėl 1,4–3,7 milijardo paukščių mirčių, o iš viso dėl jų žūsta nuo 6,9 iki 20,7 milijardo žinduolių. Katės yra atsakingos dėl 33 rūšių gyvūnų išnykimo. Jos nuo žemės paviršiaus Lietuvoje šluoja kiškučius, paukščius, kirstukus, pelėnus, voveres ir t. t. Tačiau apie šio gyvūno, kuris pripažintas pavojingiausiu pasaulio plėšrūnu, laikymo sąlygas mes išvis nekalbame.

Vengiame kalbėti apie sistemingą natūralių gamtinių pievų mažėjimą, apie kontrabandinių chemikalų naudojimą žemės ūkyje ir pan. Jei medžiotojų indėlis tam tikrų rūšių mažėjime sudaro 0,5 proc., tai gerai. Daugelyje pasaulio valstybių, ypač Afrikos žemyne, kur vyrauja privatūs medžioklės plotai, medžioklė laikoma pagrindine rūšių išsaugojimo priemone, aišku, išskyrus nacionalinius parkus. Leidus medžioti tam tikros retos rūšies gyvūnus, medžioklės plotų savininkai suinteresuoti, kad tų rūšių populiacija būtų kokybiška ir gausi, todėl ją saugo. Priešingu atveju ji paliekama vietos gyventojų maistui. Paprastas pavyzdys Lietuvoje: prieš 10 metų uždraudėme medžioti kurapkas, kurių populiacija drastiškai mažėjo ir mažėja. Aplinkosauginės organizacijos tvirtino – dėl medžiotojų kaltės, nors reikėjo sakyti dėl intensyvios žemdirbystės ir didelio gandrų skaičiaus. Valstybė pradėjo „saugoti“ kurapkas – įtraukė į Lietuvos raudonąją knygą. Ir viskas. Kas toliau? Gal kur nors šalyje matėte už valstybės lėšas pastatytų kurapkų slėptuvių žiemos metu, ar girdėjote apie kokias nors kitas jų apsaugos priemones?

Bet gal užteks to negatyvo, juk gyvenimas pats savaime yra puiki Dievo dovana. Liepos miške pražydo, kaip pridera, liepos 1–2 dienomis, tačiau miestuose jos žydėjo jau paskutinę birželio savaitę. Dzūkijoje baigia žydėti grikiai, bitutės mažais kibirėliais neša medų, miškuose gausu mėlynių, aviečių, soduose – trešnių ir vyšnių, stebina voveraičių (lepučių) gausa. Čia labai tinka Dzūkijos posakis: „Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos.“ Tai parodo, kad miško gėrybės dzūkams visada buvo labai svarbios, nes dėl prastų žemių niekada nesulaukdavo gero derliaus.

Lapiukai jau bando medžioti patys, barsukiukai ir vilkiukai dar tik sekioja tėvus, laukiame vilkų šėlsmo naminių gyvulių aptvaruose, stebėti gandriukai pradėjo skraidyti liepos 15 d. Stirniukai, elniukai ir briedžiukai dar visiškai priklausomi nuo mamų, šernų vados labai įdomios, didžioji dalis šerniukų dar dryžuoti (vėlyvos jaunų mamų vados). Primenu, šerniukai iki 3 mėn. dryžuoti, nuo 4 mėn. – šviesiai rudi. Pirmą aktyvią stirnų rują pamačiau liepos 18 d. Gamtoje prasidėjo žmogaus ir gyvūnų konflikto laikotarpis, kada šernai, elniai ir stirnos prašo žmogaus pasidalinti augančiu derliumi, t. y eina maitintis į bręstančius javų laukus. Būkime tolerantiški, juk iš gamtos atėmėme jų mitybines vietas, taigi leiskime truputį pasimėgauti geru maistu. Pagal įstatymą, medžiotojai privalo atlyginti laisvėje gyvenančių gyvūnų daromą žalą žemės ūkio pasėliams tuo atveju, jeigu buvo pritaikytos visos apsaugos priemonės ir laiku informuoti medžiotojai. Primenu, kad kiekvieną pavasarį žemės ir miškų savininkai gali kreiptis į rajono savivaldybes dėl kompensacijų priemonėms, kurios mažina laisvėje gyvenančių gyvūnų daromą žalą. Gyvūnams pradėjus daryti žalą, reikia kreiptis į medžiotojus, o nesusitarus, per seniūniją išsikviesti žalos apskaičiavimo komisiją, kuri yra kiekvienoje savivaldybėje. Tačiau tai blogas kelias, manau, visada reikia rasti bendrą kalbą. Už šeškų, kiaunių ir lapių padarytą žalą neatlygina niekas, už vilkų, stumbrų ir lūšių – Aplinkos ministerija iš specialios paskirties fondo, kurį sudaro iš medžiotojų surinkti pinigėliai.

Dabar galime medžioti stirninus, šernus, kiaunes, šeškus, lapes, mangutus, audines, nutrijas, ondatras ir kovus su pilkosiomis varnomis.

Nei plauko, nei tauko!

Autoriaus ir redakcijos nuotraukos

2022.07.24

Susijusios temos - skaitykite: LMS Gamta, Raimondas Ribačiauskas, stirnų ruja, medžioklė