Melu problemos neišsprendžiamos

Su melu susiduriame kasdien: ir viešoje erdvėje, ir artimoje aplinkoje. Meluojame norėdami išvengti problemų, atrodyti geresni nei esame ar tikėdamiesi nuo skaudžios tiesos apsaugoti savo artimuosius. Bet rezultatas paprastai būna priešingas.

Universalus vaistas „Polinkis meluoti ir būti apgautam būdingas žmogaus prigimčiai, – sako psichologė Inga Dovidaitienė. – Melas ir saviapgaulė padeda žmogui priimti pageidautinus dalykus kaip tikrus.“ Anot specialistės, iš pradžių tai veikia. Laikinai apima vidinis palengvėjimas, žmogus nurimsta, bet vėliau atsiranda problemų. Kitaip tariant, melas veikia kaip universalus vaistas nemaloniose, sudėtingose situacijose. Specialistė pateikia tokį pavyzdį: vyras buvo neištikimas žmonai, tačiau tiesos jai nepasako, kad neįskaudintų. Žmona gali pajusti, įtarti neištikimybę, bet mieliau pasirinks saviapgaulę, gyvens iliuzijomis, kad šeimoje viskas gerai, ramins save, kad neištikimybė yra jos „nesveikos fantazijos vaisius“.  Problemos pradedamos spręsti, kai melas tampa akivaizdus. Tada dažnai sakoma: „Nesuprantu, kodėl taip atsitiko? Viskas gi buvo gerai...“

Veikiami ir jausmai, ir kūnas Visi meluoja, tik vieni daugiau, kiti mažiau. Psichologės teigimu, tai priklauso nuo žmogaus brandumo, situacijos, asmenybės ypatumų, amžiaus, auklėjimo. Priešingai nei kartais manoma, lytis neturi reikšmės, vyrai ir moterys meluoja panašiai. „Psichologiniai tyrimai rodo, kad nepilnamečiai linkę meluoti dažniau nei suaugusieji. Vaikai ir paaugliai dar bręsta, formuojasi jų vertybių sistema, požiūris į pasaulį, jie jautresni, lengviau pažeidžiami, stokoja pasitikėjimo savimi. Paauglių melas labiau susijęs su noru apsiginti, išlaikyti savo poziciją, taip pat iš baimės būti nubaustam“, – aiškina I. Dovidaitienė. Tačiau, nepriklausomai nuo amžiaus, beveik visi pamelavę žmonės (išskyrus psichopatinius asmenis, kurie išlieka emociškai šalti) jaučia sąžinės graužatį ir gėdą. Taip pat juos lydi baimė, kad melas bus išaiškintas, o tada praras kitų pasitikėjimą, pagarbą. Dažnai kyla noras pasakyti tiesą ir palengvinti sąžinės kančias. Melas veikia ne tik jausmus, bet ir kūną. Gali prasidėti galvos skausmai, gerklės perštėjimas ir noras atsikosėti, lyg melas būtų užstrigęs. Negana to, gali pakilti kraujospūdis, parausti veidas, prakaituoti rankos. Melas daro žalą ne tik pamelavusiajam, bet ir apgautajam. Jis jaučia nuoskaudą, nusivylimą, pyktį. Pasitikėjimo praradimas trukdo išsaugoti gerus tarpusavio santykius. „Prarasti pasitikėjimą yra paprasta, o susigrąžinti – sunku“, – įsitikinusi specialistė.

Melas dėl gerovės Ar sąmoningai nutylėta tiesa, pavyzdžiui, kai sunkiai sergančiam ligoniui nepasakoma jo diagnozė, taip pat yra melas? „Dėl melo, kuriuo siekiama gero, kyla daug diskusijų,  – sako psichologė. –  Manau, kad nuslėpti nepagydomos ligos diagnozę nuo sergančio žmogaus neetiška. Jis turi žinoti tiesą.“  Bet labai svarbu, kaip ji pasakoma. Ligoniui reikia palikti viltį, kad jis turėtų galimybę rinktis, kaip nugyventi likusias dienas. Žinoma nemažai atvejų, kai ligoniai sugebėjo nugalėti ligą, net jei gydytojai to neprognozavo. „Nuoširdus melas, melas dėl gėrio arba sąmoningai nutylėta tiesa vis tiek lieka melu. Kaip pasielgti tam tikroje situacijoje, kiekvienas turi nuspręsti pats, bet nepamiršti, kad už melo pasekmes teks prisiimti asmeninę atsakomybę“, – primena psichologė I. Dovidaitienė.

Nepamirškite  savęs paklausti

• Kas verčia mane meluoti ir kokiomis aplinkybėmis tai darau?
• Kaip aš patenku į melo spąstus?
• Ar visais atvejais noriu girdėti ir matyti tiesą? Gal būna situacijų, kai smagiau būti apgautam?

Melas  skaičiais

• 80 proc. žmonių meluoja kiekvieną dieną.
• 2 proc. žmonių įsitikinę, kad melas yra būtinas.
• 44 proc. asmenų meluoja ką nors pasakodami vien tam, kad pasakojimas būtų įdomesnis.
• 40 proc. tėvų įsitikinę, kad meluoti vaikams yra normalu.
• 26 proc. vyrų ir 9 proc. moterų melą dėl neištikimybės laiko normaliu dalyku.
• 29 proc. kartu gyvenančių porų melavo savo antrajai pusei apie finansines išlaidas.

Kas išduoda melą?

• Jei žmogus meluoja, jis paprastai nuleidžia akis, nusuka į šoną, nežiūri į pašnekovą.
• Kartais melagis nesąmoningai dėlioja daiktus tarp savęs ir pašnekovo.
• Galima įtarti žmogų meluojant, jei jis kalbėdamas liečia veidą, kaklą, burną, nosį ar už ausies, tačiau paprastai neliečia krūtinės atviru delnu.
• Meluojančio žmogaus gestai bei mimika dažnai pavėluoti, išlieka ilgiau nei natūralūs, o dingsta staigiai.
• Nuoširdus žmogus pokalbio metu rodo atvirus delnus, o meluodamas plaštakas dažniausiai slepia kišenėse, laiko sukryžiavęs ant krūtinės ar dar kitu būdu bando delnus paslėpti.
• Meluojant dažnai delnu uždengiama burna arba imituojamas kosulys.
• Melagis kalbėdamas nesąmoningai gali trinti akis: vyrai – žiūrėdami žemyn, į šoną, moterys – į lubas.

Paauglių melas labiau susijęs su noru apsiginti, išlaikyti savo poziciją, taip pat iš baimės būti nubaustam. Inga Dovidaitienė, psichologė

Dalia Urbonienė