Ne tik sostinėje realizuojamos svajonės!

Kokie keliai nuvedė iki tinklaraščio, skirto augalams?

Užaugau kaime, bet niekada nemaniau, kad ateis laikas, kai atsigręšiu į gamtą ir man bus įdomu auginti pačiai. Tai atėjo su metais.

Baigusi mokyklą svajojau tik apie studijas ir gyvenimą dideliame mieste, apie karjerą, keliones, aktyvų gyvenimą. Taip ir buvo. Penkiolika metų praleidau gyvendama Klaipėdoje ir Vilniuje. Mokiausi, dirbau, kūriau šeimą.

Tačiau kad ir koks smagus buvo miesto šurmulys, trauka gamtai ir auginimui vis išlįsdavo: daugiabučio balkone vasarą rikiuodavosi vazonai su įvairiausiais augalais, o labiausiai atsigaudavau ir pailsėdavau gamtos apsuptyje.

Vėliau gyvenimas susiklostė taip, kad grįžau gyventi į savo gimtąjį kraštą, Šilutę. Gyvename mieste, kur palangės, o pavasariui prasidėjus ir balkonas, pasipildo žaluma. Kiek toliau nuo namų yra nedidelis, vieno aro daržas. Jame telpa šiltnamis, vaismedžiai ir lysvės, kuriose auginu maistą šeimai.

Greta viso to rašau ir tinklaraštį, kuriame dalinuosi idėjomis ir patarimais. Mintis rašyti kilo pirmiausia dėl savęs: norėjosi turėti vietą, kurioje galėčiau išsaugoti savo patirtis, naudingą informaciją, kad ši nepasimestų.

Kokie daržo atradimai Jus labiausiai domina? Kuo tai praturtina Jus pačią?

Jei reikėtų save įstatyti į rėmus, tai sakyčiau, kad esu gamtinės daržininkystės šalininkė. Man svarbu, kad darže auginamas ir ant stalo dedamas maistas būtų kuo natūralesnis, su kuo mažiau cheminių trąšų. Taip pat svarbu atsidėkoti žemei už teikiamas gėrybes.

Gyvename vartotojiškame pasaulyje, kur dažnai nesusimąstydami tiesiog daug vartojame, imame ir negalvojame apie grąžą. Žemė yra dosni, bet ją taip pat reikia maitinti, turtinti, kad ji neišsieikvotų.

Augindama daržoves augu ir pati: domiuosi šios veiklos ypatumais bei natūraliomis priemonėmis, galinčiomis praturtinti ir pagerinti turimą žemės plotą.

Kokių įdomybių padeda patirti gamta, kartu skiriant laiko ir vaikams?

Mūsų nedidelis sklypelis – tikra mokymų laboratorija. Kai tik pradėjome ten prieš beveik ketverius metus kurti daržą, supratome, kad esame buvusio namų šiukšlyno vietoje. Mes, o svarbiausia vaikai, galėjo pamatyti ir įsitikinti, kad neatsakingai numestos šiukšlės niekur nedingsta. „Palikimas“ buvo didžiulis: nuo buities reikmenų, drabužių, vaistų iki nereikalingų technikos detalių ir skerdienos kaulų. Stiklo duženas iki šiol dar renkame. Kartais juokaujame, kad jos „auga“ geriau nei kai kurios daržovės.

Gyvename vartotojiškame pasaulyje, kur norime visko daug ir greitai, sunkiai susitaikome su pralaimėjimais. O gamta yra nenuspėjama ir labai gera mokytoja: joje ne viskas vyksta greitai ir ne visada taip, kaip planuojame mes. Vietoje gausaus derliaus, kurio tikėjomės, dėl gamtos išdaigų galima turėti tik pakankamai, o svarbiausia, kad dažnai yra tik viena galimybė viską padaryti gerai, nes nesėkmės atveju teks sėdėti ir laukti kitų metų.

Tad jeigu žvelgtume giliau, auginimas mus neretai moko daugiau kantrybės, didesnio atsparumo nesėkmėms, prisitaikymo ir supratimo, kad mokytis reikia nuolat. Buvimas gamtoje, gryname ore taip pat nemenkas pliusas.

Ką patartumėte tiems, kurie ruošiasi ir neprisiruošia grįžti gyventi iš miesto į kaimą?

Apmąstyti, ryžtis ir tiesiog tai padaryti. Mažiau galvoti apie tai, ką, sakykime, paliekame ir prarandame, bet susikoncentruoti į ateitį ir save motyvuoti tuo, ką turime gero šiuo metu.

Kokie gyvenimo mažame miestelyje privalumai ir galbūt minusai?

Minusų gali būti daug arba mažai. Tai priklauso nuo mūsų pačių.

Daug kalbama apie tai, kad provincijoje menkesnis pragyvenimo lygis ir mažesni atlyginimai, mažiau darbo pasiūlymų. Taip, tai tiesa. Tačiau miestuose didesnė darbo konkurencija, ir ne visi ten dirba savo svajonių darbus. Aukštu išgyvenimo lygiu, atlyginimais taip pat ne visi gali pasidžiaugti, užtenka apsilankyti miegamuosiuose didmiesčių rajonuose ar nuvažiuoti į priemiesčius. O didesni atlyginimai dažnu atveju dengia ir didesnes išlaidas.

Daug kas mini susisiekimo kaimo vietovėse problemą. Bet, prisiminusi 1–1,5 val. trukmės kelionę į darbą ir didmiesčio spūstis, jaučiuosi daugiau nei laiminga, galėdama atstumą nuo A iki B įveikti pėsčiomis ar neįstrigdama automobilių eilėse.

Vis tik pagrindinis minusas – požiūris, kad yra dvi Lietuvos: Vilnius ir likusi dalis, prilyginama provincijai. Tegul neįsižeidžia kiti didieji miestai, bet manau, kad jie irgi jaučiasi užgožti sostinės ir nustumti į provincialų gretas.

Požiūris, kad jeigu negyveni Vilniuje ar bent šalia jo, vadinasi, gyvenimas nenusisekė, tau kažko trūks ir būsi tarsi kažkoks nepakankamas, manau, daugelį stabdo nuo svajonių sieti gyvenimą su kaimu.

Bet pamirštame esminį dalyką, kad nors miestuose telkiasi kultūra, mokslas ar vadinamoji pažanga, parduotuvėse perkame ne balkonuose užaugintas daržoves, ir alkanas mokslas ar kultūra vargu ar galėtų taip augti ir klestėti, jei ne provincijoje verdantis gyvenimas. O gyvenimas ten tikrai verda, gal kiek kitoks, kitokiu ritmu, bet verda.

Tad daug kas priklauso nuo požiūrio. Jei norėsime matyti murziną, atsilikusį, varganą kaimo gyvenimą, tai tik tai ir matysime, bet jame yra ir daug natūralumo, nuoširdumo, užsispyrimo, darbo.

Kitas dalykas: gyvename technologijų laikmečiu, kai galime nuvykti ten, kur norime, kai darbdavys gali būti už kelių šimtų kilometrų – ir tai mums nėra kliūtis.

Ir provincijoje yra auginama, kuriama, čia vaikai taip pat turi galimybę įgyti išsilavinimą ir siekti savo svajonių, čia žmonės taip pat garsina Lietuvą. Viskas priklauso nuo požiūrio, įdėtų pastangų ir priimtų sprendimų.

Su kokiais planais – sau ir šeimai – siejate ateitį?

Ateities planuose ir svajonėse – persikėlimas dar toliau nuo miesto šurmulio, kur daug didesnis daržas, galintis tenkinti didžiąją dalį šeimos poreikių. Valgyti pačių užaugintą maistą mums didelis džiaugsmas.

Puoselėjame mintį kada nors sukurti tokią vietą gamtos apsuptyje, savotišką oazę, į kurią galėtų atvažiuoti šeimos. Pabūti, pailsėti, pajusti buvimo gamtoje malonumus.

„Rasų“ korespondentė Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ

Rasos Gestautės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.