Pasienį siaubia keturkojai „migrantai“

Gudkaimio kaimas (Vilkaviškio r., Kybartų sen.) ribojasi su Rusijos teritorija. Anapus Širvintos upelio – rusų karinis poligonas, kur vien apleisti miškai, krūmynai, pelkės – puiki vieta vilkams veistis. Būtent iš ten pastaruoju metu plūstelėjo pilkių gaujos į šiapus sienos esančius Lietuvos ūkininkų laukus. Vis daugėja šiurpių išpuolių, kai vilkai sudrasko ganyklose besiganančius ūkininkų gyvulius, aštriadančiai atsliūkina į gyventojų sodybas, fermas ir ten surengia kruvinas puotas. Prieš kelias dienas plėšrūnai sudraskė visą neseniai pradėjusio ūkininkauti Aido Miščiukaičio avių bandą. Asociacijos „Baltijos vilkas“ propaguojamas elektrinis piemuo jų neišgelbėjo.

Ūkininkavimo pradžia „pakrikštyta“ krauju Užsienyje dirbęs Aidas Miščiukaitis (27 m.) neseniai grįžo į Lietuvą ir ėmė Gudkaimio kaime ūkininkauti. Iš močiutės paveldėjo šiek tiek žemės, tad turi apie 12 ha savos ir dar panašiai tiek nuomojamos. Savo ūkį registravo pernai gruodžio mėn. kaip jaunasis ūkininkas. Pirko tris telyčaites ir ketino užsiauginti melžiamas karves. Tačiau, kai šalies pieno ūkyje kilo nemažai problemų, pasitaręs su tėčiu Aidas nusprendė, kad reikėtų nusipirkti avių. Praėjusį lapkritį jis įsigijo keturias avis. Taip pat pirko ir veislinį aviną – sufolką, kad avių bandą pagerintų. Tad po truputį vaikinas mėgino kurti savą ūkį. Deja, nė metai nepraėjo kaip ūkininkauja, ir jau teko patirti didelių nuostolių – prieš kelias dienas vilkai sudraskė visas jo aveles, liko gyvas tik avinas. „Avis auginti ketinau mėsai, kergti, plėsti bandą. Šių metų du avinukus jau buvome sutarę iškeisti į avytes, tad buvome parsivežę namo. Jų laimė – liko gyvi. Dabar turiu tris avinus be avių. Nelaimė įvyko naktį iš sek­madienio į pirmadienį. Kaip ir kasdien, pas avis į ganyklą nuvykau veždamas joms avižų, visada apžiūriu ir elektrinį piemenį, kuris yra trijų juostų, įsitikinu, ar kas jo nepažeidė, ar juo teka elektra. Ganykla yra maždaug už 2 km nuo namų. Važiuodamas ant kalniuko išvydau, jog kažkas keistai boluoja, galvojau, gal kas maišą pametė, bet paskui pamačiau, kad tai mano avys išskerstos ir po laukus ištąsytos. Radau gyvą tik aviną, bet ir šis buvo apdraskytas, perplėšta koja. Avinas beragis, bet labai stambus, tvirtas, sveria per 100 kg, tad atsilaikė prieš plėšrūnų antpuolį. O avytės buvo pasilaksčiusios, riebios, gražios. Deja, tapo vilkų grobiu. Viena avis buvo visiškai suėsta, o kitos paskerstos ir apgraužtos paliktos. Elektrinio piemens vienas kraštas buvo visiškai suniokotas, gal jas vilkai vaikė, kol avys pačios pamėgino iš aptvaro ištrūkti. Viena avis – vedlė, toliausiai buvo nubėgusi ir papjauta, kita šalia avino parėžta, o dar dvi laukuose ištampytos. Netoli dar ir mano trys telyčios buvo pririštos, bet šį kartą vilkus labiau domino avys. Kai taip nutiko, telyčias tuoj namo parsivedėme, o aviną, kurį perkant trise vos į mašiną pakrovėme, iš to streso pats vienas bagažinėn įsiverčiau ir parsivežiau. Girdėjau, kad čia aplink vienur kitur vilkai pašeimininkauja, bet netikėjau, kad pats nuo jų nukentėsiu, mat vieta gana atvira, ne kokie brūzgynai“, – pasakojo nusiminęs Aidas.

Rankų nenuleis Vietos būrelio medžiotojai ūkininko paprašė, kad paliktų maitas per naktį, nes tikėjosi pilkius pričiupti jų nusikaltimo vietoje, bet vos tik valandėlei naktį budėjęs medžiotojas nuvyko namo apšilti, vilkai tuo pasinaudojo ir baigė suėsti avį, pradėtą doroti praeitą naktį. Vilkų padaryta brydė per šlaitą likusi gana plati, tad akivaizdu, kad čia šeimininkavo visas plėšrūnų pulkas. „Po skerstuvių nakties pirmiausia susisiekiau su vietos veterinarijos gydytoju. Jis sutvarkė avino žaizdą, nuvykę į lauką apžiūrėjome, kas padaryta, nufotografavome, o paskui susisiekėme su Rietavo utilizavimo įmone, kad išgabentų nelaimėles. Paskui su visais dokumentais vykau į seniūniją pildyti popierių dėl kompensacijos. Rietavo įmonė trečiadienį avis išsivežė. Medžiotojams masalo neliko, bet tokia yra tvarka, kad galėčiau bent kompensacijos tikėtis. Kol kas nežinau, kiek man kainuos skerdenos išgabenimas, turi atsiųsti sąskaitas. Yra tekę girdėti, kad kompensaciją vienas ūkininkas gavo mažesnę, nei jam kainavo apmokėti utilizacijos išlaidas. Tikiuosi, man taip nenutiks“, – vylėsi jaunasis ūkininkas. Paklaustas, ką ketina daryti toliau, ar šis įvykis neatbaidė nuo ūkininkavimo, Aidas nedvejodamas sakė, kad jei avinas išgyvens, vėl pirks avių ir jas augins – nežada pasiduoti. „Prieš porą savaičių netolimame kaime sodybos kieme pilkiai papjovė du veršelius. Tad kitas išsigandęs kaimynas suskubo parduoti savo veršelius, kad šie vilkams netektų. Sukame galvas, kaip nuo šių plėšrūnų gintis, gal kokią pašiūrę ganykloje statyti, bet teko girdėti, kad ties Vištyčiu žmonėms iš pašiūrės vilkai avis ištempė, kitur į fermas pilkiai buvo įsisukę ir ten veršį papjovė – nieko jie nepaiso. Bijau, kad netrukus ir žmones jie ims pulti. Kartais pikta ant vilkų gynėjų, kurie tik ūkininkus stengiasi kaltinti, kad šie gyvulių nesaugo. Tai gal ir jiems reikėtų prisiimti atsakomybę už savo ginamų vilkų padarytą žalą? Statistika kalba apie vienokį vilkų skaičių, bet mes matome, kad jų yra gerokai daugiau. Naktimis tikrai ne septyni, kur kas daugiau jų čia miškuose kaukia. Jų nevaldomos gaujos atsliūkina iš Rusijos, Lenkijos – čia pasienyje jų pilna“, – tikino Aidas Miščiukaitis.

Medžiotojai pasiryžę situaciją keisti Pasak „Šūklių“ medžiotojų būrelio vado Ryčio Legotos, jų būrelio teritorija ribojasi su Rusijos pasieniu – nuo Kudirkos Naumiesčio iki Kybartų visas pakraštys. Jų medžioklės plotai užima net 16 tūkst. ha. „Anapus sienos yra rusų karinis poligonas, jis labai apleistas – pelkės, miškai, kemsynai. Vilkams labai geros vietos veistis, jie iš ten per Širvintos upelį atkeliauja čia – plečia savo valdas. Pastaruoju metu jie masiškai pradėjo brautis į Lietuvos teritoriją. Nors labai stengiamės suvaldyti situaciją, bet tai neįmanoma, nes draudžiama šaudyti vilkus, už tai gresia didžiulės baudos. Be to, ir Rusijos pasieniečiai labai seka žmones su ginklais. Vien tik Šūklių miške esame suskaičiavę septynis pilkius. Kuliant javus žmonės matė vilkę su 4 vilkiukais, kitur matė bandą vilkų, sliūkinančių atviroje vietoje, pats taip pat esu matęs po vieną, du aštriadančius. Kiek iš viso čia jų yra, sunku pasakyti, juk vilkai nestovi vietoje, jie per parą apie 50 km gali nubėgti. Be to, kai vilkės moko vilkiukus medžioti, jų surengtų skerstuvių ypač padaugėja. Turime tikrai nemažą problemą ne tik dėl to, kad gyventojų gyvulius jie pjauna, bet ir baigia išnaikinti visą laukinę fauną – kiškius, stirnas, šernus. Mums, medžiotojams, tai irgi didelis nuostolis, nes tuos žvėrelius šeriame, auginame, stengiamės pakelti medžioklės ūkį. O vilkui reikia labai daug mėsos, tad jie rėžia viską iš eilės, kas pasitaiko jų teritorijoje. Dabar labai sumažėję stirnų, kitų laukinių žvėrelių. O kai matome šernų nueitus pėdsakus į kukurūzus, tai paskui juos kone visada vilkų pėdos eina. Regis, leido Aplinkos ministerija šį sezoną daugiau vilkų sumedžioti. Tačiau ne visiems tai bus galima daryti. Antai mūsų būreliui tik keturiems medžiotojams leista užsiimti vilkų medžiokle, vos ne vos išprašiau, kad šį skaičių padidintų iki septynių. Juk nerealu, kad tokiame plote įmanoma keliems žmonėms pilkius sumedžioti. Reikėtų jiems tykoti ištisas paras, o juk mes taip pat turime darbus, ūkius – negalime užsiimti vien vilkų medžiokle“, – tikino šių apylinkių medžiotojų vadovas. Gudkaimyje, kur buvo išskerstos ūkininko avys, po nelaimės budėjo „Šūklių“ būrelio medžiotojai, bet vilkas – labai gudrus padaras, jis vengia susitikimo su medžiotojais, iš tolo juos užuodžia ir apeina kelių kilometrų spinduliu. Tačiau, pasak R. Legotos, tenka pastebėti, kad vilkai drąsėja – nebebijo žmonių, technikos. Imama galvoti, ar tie vilkai nėra hibridai, susikryžminę su šunimis, nes Rusijos pusėje palaidų, sulaukėjusių šunų labai daug, tad tokią prielaidą galima daryti. Patyręs medžiotojas tikino, kad elektrinis piemuo ne visada tinkama apsauga nuo plėšrūnų, jie įsigudrina, kaip jį įveikti. Kartais pagelbsti prie elektrinio piemens rišamos raudonos vėliavėlės, kurios kiek baugina vilkus savo plevenimu, tačiau garantijos nėra, kad pilkiai ir šios gudrybės tuoj neperpras. Pasiteiravus, kaip medžiotojai reaguoja į organizacijos „Baltijos vilkas“ pareiškimus, kad negalima vilkų šaudyti, o reikia rasti kitų priemonių nuo jų apsisaugoti, R. Legota atsakė: „Kai matome, jog iš Latvijos, Rusijos, Lenkijos į Lietuvą plūsta vilkai, turėtų leisti mūsų medžiotojams bent vienus metus jų daugiau sumedžioti ir įvertinti, kiek sumažėjo jų padaromos žalos. Tuomet ir limitą būtų galima sumažinti, o šiuo metu jį buvo būtina didinti, nes tiek vilkų ir tiek jų padarytos žalos kaip dabar Lietuvoje tikrai niekada nebuvo. Sutinku, kad vilką irgi reikia ginti, bet situaciją būtina reguliuoti. Reikia, kad atitinkamiems regionams, kur vilkų žalos padaroma daugiausia, būtų skiriami didesni medžioklės limitai. Jei Vilkaviškio rajone leistų bent 10 vilkų sumedžioti, situacija tikrai kiek pagerėtų. Juk mes sutinkame ne tik tuos vilkus, kurie čia gyvena, bet ir atėjūnus iš Kaliningrado srities. Pagal pėdas matome, kad jų čia migruoja dešimtimis. Manome, jog ūkininko avis galėjo sudoroti nebūtinai vietinė vilkų šeimyna, bet tai galėjo padaryti ir keturkojai „migrantai“ iš Rusijos.“

Milda JONKIENĖ „ŪP“ korespondentė

Aido MIŠČIUKAIČIO nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.