Pieno gamintojams telieka mokytis iš barono Miunhauzeno

Didelės viltys

Susitikimui ŽŪM prie apskrito stalo šalies ūkininkai rengėsi iš anksto: atvežė dvi cisternas ryte pamelžto pieno, turėjo Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) rajonų skyrių vėliavas, specialią aprangą, plakatus. Aikštėje triukšmaujama nebuvo. Prie nemokamo pieno talpų rikiavosi miestiečių eilės, daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, dar menantys, kaip atrodo karvė ir ką galima pasigaminti iš pieno.

Autobusais iš Biržų, Klaipėdos, Mažeikių, Rokiškio, Plungės, Šilalės, Pagėgių, Prienų, Šakių ir kitų rajonų plūdo ūkininkai. Seniai nesimatę, bendravę per nuotolį, žmonės dalijosi pastebėjimais apie pieno ūkių ateitį, gresiančius galvijų bandų išpardavimus, skolas bankams ir nenuspėjamą būsimą gyvenimą ištuštėjusiame kaime.

Asocijuota žemdirbių savivalda – Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS), Lietuvos pieno gamintojų asociacija (LPGA), Lietuvos grūdų augintojų asociacija (LGAA), Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (LŽŪBA), Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacija (LVPŪA) – daugiau nei savaitę rengė ir derino rezoliuciją valdžios institucijoms, rekomenduojančią kaip civilizuotai išspręsti nacionalinio pieno sektoriaus krizę. Pasak LŽŪBA generalinio direktoriaus Jono Sviderskio, žemdirbiai – atsakingų, valstybiškai mąstančių piliečių sluoksnis, todėl deryboms su politikais ir verslininkais jie parengė savotišką 20 punktų „paruoštuką“.

Spektaklis ministerijoje

Renginys buvo išreklamuotas kaip daugiašalės derybos, atviros ir žiniasklaidai. Nors iš vakaro „Ūkininko patarėjas“ buvo patikintas, kad nebus jokių trukdžių stebėtojų teisėmis dalyvauti renginyje, tačiau automatiniai įėjimo į ŽŪM patalpas varteliai atsidarė tik asmenims pagal ministro patarėjo Daivaro Rybakovo turimą sąrašą. Žiniasklaidos atstovai jame nefigūravo. Pieno gamintojams derybose atstovavo: Audrius Vanagas (organizacinio štabo vadovas, LŪS), Eimantas Pranauskas (LŽŪBA), Oksana Puronaitė (LŽŪBA), Andrejus Štombergas (LPGA), Tomas Raudonius (LPGA), Renata Vilimienė (LVPŪA), Regina Bernatonienė (LVPŪA), Mindaugas Petkevičius (asociacija „Kooperacijos kelias“), Marijus Kaktys (LŪS), Zita Dargienė (LŪS).

Mažeikių r. ūkininkui A. Vanagui buvo deleguota pristatyti šalies pieno gamintojų situaciją ir pateikti klausimus svarstymams. Tačiau nuo Vyriausybės, ŽŪM, pieno perdirbėjų, Konkurencijos tarybos ir prekybininkų atstovų ūkininkų klausimai atšokdavo kaip žirniai nuo sienos. Tad ir nebeliko aišku, ar Lietuvos perdirbėjams reikalingas Lietuvoje pagamintas pienas, ar reikalingi prekybininkams iš lietuviško pieno pagaminti produktai, ar pieno perdirbėjai, prekybininkai pritaria sąžiningam vertės pasidalijimui pieno kainos grandinėje, kur ūkininko dalis turi būti ne mažesnė kaip 40 proc., be valstybės dalies 17,4 proc. Taip pat žemdirbiams magėjo sužinoti, kokių konkrečių priemonių pieno krizės padarinių švelninimui siūlo ŽŪM, ar Konkurencijos taryba ketina atlikti išsamų tyrimą dėl produktų kainos vertės pasiskirstymo grandinėje, vertinant kitų Europos Sąjungos (ES) šalių praktiką.

Pasibaigus renginiui, susitikime dalyvavusi Vyriausybės kanclerė Giedrė Balčytytė patikino, kad pieno sektoriaus situacijos klausimui Vyriausybėje skiriama daug dėmesio, akcentuojamos ilgalaikės priemonės, kad besikeičianti aplinka ir sąlygos kuo mažiau veiktų sektorių.

ŽŪM pranešime spaudai iš anksto skelbtos daugiašalės „derybos“ buvo perkvalifikuotos į „susitikimą“, o žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas patikslino – vyko „konsultacijos-diskusijos“.

Skęstančiųjų gelbėjimas – skęstančiųjų reikalas

Spaudos koferencijoje premjerės patarėjas Ignas Jankauskas teigė, kad konkurencingu pieno ūkiu Lietuvoje gali būti ūkis, turintis ne mažiau kaip 200 karvių. Smulkių pieno ūkių išlikimui būtina viena sąlyga – kooperacija. Pasak I. Jankausko, šalyje į kooperatyvus susijungę tik apie 20 proc. ūkių. Kitose ES šalyse kooperacija siekia apie 80–90 proc., dėl to ir pieno supirkimo kainos ten 20–30 proc. didesnės. Premjerės patarėją nustebino susitikime dalyvavusių prekybininkų pozicija – nuo daugelio svarstytų klausimų jie tiesiog atsiribojo.

Ministras K. Navickas pastebėjo, kad ūkininkų delegacijos reikalavimas pieno gamintojų nuostoliams padengti rasti 40 mln. Eur yra „iš lubų traukiamos sumos“. Visų pieno gamintojų, ypač smulkiųjų, vadinamųjų socialiniais, uždavinys – rasti galimybių gelbėtis patiems – steigti savišalpos fondus, kooperuotis. Ūkių likvidavimas – ne išeitis. „Reikia koncentruotis į struktūrinius, kokybinius pokyčius, nes tokia pieno sektoriaus padėtis nuolat tęstis negali“, – kalbėjo ŽŪM vadovas.

Kažkuris iš dalyvavusiųjų spaudos konferencijoje pašmaikštavo, kad to pasimokyti galima iš barono Miunhauzeno, iš pelkės save ištraukusio sugriebus už plaukų.

AB „Rokiškio sūris“ direktorius Dalius Trumpa teigė neturintis maišų su pinigais, kaip kartais ūkininkai galvoja. Pinigus Lietuvoje ir visame pasaulyje, anot jo, valdo vartotojai, kurių pasirinkimai lemia, kiek pajamų turės prekybininkas, produkcijos perdirbėjas, kiek liks ūkininkui. Pasak D. Trumpos, bendrovė gamina 420 pozicijų produktų, 70 proc. jų eksportuoja į 40 šalių. „Mūsų įmonė, kaip ir ūkininkai, dirba nuostolingai, – teigė D. Trmpa, – jeigu pieno žaliavos neįsivežtume iš Latvijos ir Estijos, bankrutuotume po trijų mėnesių.“

„Rokiškio sūrio“ vadovo teigimu, Lietuvoje pieno supirkimo kainą numuša smulkūs ūkiai. Įmonei pienas, surinktas iš smulkiųjų ūininkų, yra pats brangiausias.

ŽŪM surengtame „daugiašaliame“ susitikime dalyvavusieji ir jį anksčiau palikusieji žemdirbių atstovai su aikštėje susirinkusiaisiais dalijosi įspūdžiais. „Dažnai iš pieno perdirbėjų girdime, kad sėdime vienoje valtyje, bet man atrodo, jog mes irkluojame, o jie tik vairuoja. Prekybininkai iš kranto žiūri – išplauksime mes, ar ne. O jei neišplauksime, ras kitų partnerių. Tokia situacija šiandien Lietuvoje. Siūlau nenuleisti rankų, kovoti už savo darbą ir pajamas“, – kalbėjo LŪS vicepirmininkas M. Kaktys.

„Derybos baigėsi nesėkmingai, – mitingo prie ŽŪM dalyviams pranešė LVPŪA vadovė R. Vilimienė, – buvo aiškinta apie ilgalaikes priemones, bet derybų metu išvis nebuvo sprendžiama dėl pieno supirkimo kainos. Buvo sakoma, kad ūkininkas turi kooperuotis, modernizuotis, bet niekas nekalbėjo, už kokias lėšas ūkininkas gali tai padaryti.“

LŪS pirmininkas R. Juknevičius suteikė žodį šalies stambesniųjų pienininkų vedliui – LPGA pirmininkui Jonui Vilioniui. „Derybomis turguje rezultato nepasieksi. Tegu ministras atiduoda mums iš RRF tuos 20 mln. Eur, du mėnesius prie kainos už kilogramą pieno gautume po 2 centus, – kalbėjo LPGA vadovas, – asociacijoje esame sutarę, kad kovo 1 d. susitinkame su prezidentu Gitanu Nausėda, kovo 16 d. – su Vyriausybės vadove, o kovo 22 d. po 60 žmonių iš kiekvieno rajono susirinksime į mitingą prie Seimo. Jei nepavyks vėl, turime galvoti, kaip išvažiuosime į kelius. Mūsų laukia nauji mokesčiai. Mes patys turime išspręsti savo klausimus!“

Pasak J. Vilionio, per pastaruosius du dešimtmečius ūkininkai šalyje pastatė 60 naujų fermų, o prekybininkai – 600 prekybos centrų. „Mes agituojame vartotojus rinktis lietuvišką pieno produktą, o prekybininkai siūlo įvežtinį „negyvą“ pieną ir gerokai pigesnį“, – piktinosi J. Vilionis. Savo kalbą LPGA vadovas baigė skambiu palinkėjimu: „Būkime vieningi ir vienas kitam reikalingi!“

Apie vienybę, ūkininkų susitelkimą visą dieną kalbėjo į Vilnių prie ŽŪM iš visų šalies rajonų suvažiavę žemdirbiai. „Kai baigsis pasėlių deklaravimas ir ūkininkai sulauks išmokų, tuomet ir prasidės ūkių naikinimo vajus“, – kalbėjo Biržų r. ūkininkai. Estai seniai pasirinko stambių, modernių pieno ūkių modelį: šalyje – 1,3 mln. gyventojų ir 435 pieno ūkiai (vidutinė banda – 186 karvės). Lietuvoje – 2,8 mln. gyventojų ir 21,5 tūkst. pieno ūkių (vidutinė banda – 10 karvių). „Pieno ūkiuose vargsta vyresnio ir netgi garbaus amžiaus žmonės, – teigė Prienų r. ūkininkė Gita Astrauskienė, pienininkystę puoselėjanti beveik tris dešimtmečius, – jaunimui toks verslas nepatrauklus, valstybei – našta, nes antraip būtų kitoks požiūris į šį sektorių. Dar prieš dešimtmetį rajone turėjome apie 2 tūkst. pieno ūkių, dabar likę keli šimtai. Ir visų ateitis neaiški.“

Pasak G. Astrauskienės, jeigu valstybė nenori socialinio sprogimo kaime, tegu suranda lėšų pieno ūkių naikinimui kompensuoti. Atsisakęs gyvulininkystės, gavęs išmokų, kaimo gyventojas imtųsi kito verslo, netaptų Užimtumo tarnybos klientu.

Beje, geranoriškai ir taikiai nusiteikusiems žemdirbiams, susirinkusiems prie ministerijos, nei jos šeimininkai, nei prekybininkų ar pieno perdirbėjų atstovai ūkininkų atsivežtoje scenoje nepasirodė.

Per metus gali netekti 10 mln. karvių

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje,

„Ūkininko patarėjas” Nr. 24, 2023 m. vasario 28 d.

Laikraštis „Ūkininko patarėjas” parduodamas visuose didžiuosiuoe prekybos centruose, Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat laikraštį galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo” redakcijoje el. paštu: platinimas@up.lt, tel. +370 603 75 963 arba www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt bei Perlo terminaluose.

ŪP korespondentas Justinas ADOMAITIS

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.