Pieno gamybai plėstis lubų nėra

– Ribų pieno gamybai plėstis nėra, – sako trišalės Pieno tarybos pirmininkas, AB „Rokiškio sūris“ vadovas Dalius Trumpa. – Lietuva vienintelė iš ES šalių neįvykdė pieno gamybos kvotos! Pasak D. Trumpos, sovietmečiu Lietuvoje per metus buvo pagaminama (primelžiama) apie 3,5 mln. t pieno, dabar – apie 1,5 mln. t, nors žemės plotų nesumažėjo. Šalies pieno perdirbimo įmonėms per metus pritrūksta daugiau nei 200 tūkst. t žaliavos. – Reikia skatinti gamybą, nors, esant tokioms pasaulinės rinkos kainoms, tai atrodytų keista, – kalba D. Trumpa, ragindamas prisiminti 2010–2013 metus, kai pieno žaliavos kainos buvo pasiekusios „sinusoidės“ viršūnę. „Rokiškio sūrio“ bendrovės vadovo teigimu, verslui būtų ekonomiškiau ir racionaliau žaliavą pirkti vietoje, o ne įsivežti iš kitų šalių. Pieno supirkėjų kooperatyvai dalį vietinės pieno žaliavos išveža parduoti į Latviją ir Lenkiją. Septynios didžiosios šalies pieno perdirbimo įmonės yra konkurencingos, integruotos į pasaulio rinką. Kasmet eksportuojama apie 60 proc. lietuviškų pieno produktų, atėjus sunkmečiui ilgo laikymo produktai siunčiami į sandėlį, taip amortizuojant rizikas. – Pieno pramonė – viena svarbiausių Lietuvos maisto pramonės šakų. Lietuviškų pieno pramonės gaminių gamyba sudaro daugiau nei ketvirtadalį visos maisto ir gėrimų pramonės gamybos, o pieno gaminių eksportas – apie trečdalį viso maisto ir gėrimų eksporto, – pastebi asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis. Jo teigimu, neretai spekuliuojama pieno gamybos savikainos ir žaliavos supirkimo kainos tema. Ekonomistai yra apskaičiavę, jog pieno perdirbimo įmonių marža (skirtumas tarp kainos ir savikainos) siekia 4 proc., pieno gamintojų – 19 proc. – Žemės ūkio ministerijai pristatomuose ūkių modernizavimo projektuose pieno gamintojai nurodo valdantys pelningą verslą, tą patį prognozuoja ir ateičiai, – neseniai Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos posėdyje kalbėjo žemės ūkio viceministras Saulius Cironka. – Europos Komisija mūsų šalies atstovus yra įspėjusi dėl investicijų į didesnės rizikos sritį – pieno gamybą, – pastebėjo tame pačiame renginyje dalyvavusi žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė. Kaip vieną pagrindinių šio sektoriaus silp­nybių ministrė nurodė smulkių pieno ūkių vyravimą Lietuvos kaime. Pavyzdžiui, ES vidutinis pieno ūkis – 29 karvės, Lietuvoje – 5. Apie 60 tūkst. kaimiečių laiko po vieną dvi piendaves. Pasak ministrės, tai ne verslas, o galimybė žmogui išleisti pensiją. Oficialiais duomenimis, per pastaruosius ketverius metus valstybė pieno gamintojams subsidijų forma išmokėjo daugiau nei 100 mln. Eur, tačiau tai nepadėjo sektoriui tapti konkurencingesniam. Veiksmų ėmėsi politikai. Baigiantis gruodžiui, Seimas teisės aktu įpareigojo pieno supirkėjus nupirkti visą pieną pagal sutartis tik iš tų gamintojų, kurie kasdien patieks daugiau nei 500 kg žaliavos (įstatymas įpareigoja turėti sutartis su visais pieno gamintojais ir jose turi būti numatytas pieno kiekis, tačiau nebus baudžiama, jei parduodantiesiems iki 500 kg žaliavos pieno kiekis svyruos daugiau nei 10 proc.). – Šalyje turime tūkstančius hektarų natūralių pievų, mūsų pienas yra dešimt kartų vertingesnis už vakarietišką, tačiau to garsiai nepasakome vartotojams, – teigia VĮ „Pieno tyrimai“ direktorius dr. Saulius Savickis. – Lietuvos pieno sektoriaus įvaizdį kuria ministerijų pasamdytos firmos, – pastebi UAB „Litamilk“ generalinis direktorius Arūnas Uleckas. Dėl to užsienio parodose, net ir šalies prekybos centrų lentynose lietuviški pieno produktai atrodo labai kukliai. Jeigu situacija nesikeis, po dvejų metų miestų ir miestelių parduotuvių lentynose 60 proc. pieno produkcijos bus įvežtinė. Pieno tarybos pirmininkas D. Trumpa kalba, jog atsakymo reikia ieškoti pasaulio pieno rinkos pokyčiuose. Lietuvos dalis – vos 0,23 proc. – Lietuvos pieno ūkiuose per pastaruosius trejus metus karvių skaičius sumažėjo 34 tūkstančiais, nors pieno gamyba didėjo 5 proc., – kalba žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ direktorius Vytautas Lekešys, – Šiemet panaikinus pieno kvotas, Lietuvoje pieno gamyba didėjo 0,3 proc., Lenkijoje – 3,3 proc., Nyderlanduose, Airijoje, Belgijoje – apie 12 proc. Pasak V. Lekešio, mūsų šalies pieno sektoriaus dalyviams derėtų pasimokyti iš airių: jie 90 proc. pieno produkcijos eksportuoja. Baltijos šalys pasirinkusios skirtingus pieno ūkio vystymo kelius. Pavyzdžiui, estai nuo 2000 m. išlaikė nepakitusį pieninių karvių skaičių – 100 tūkst. Latviai nuo 200 tūkst. (2000 m.) pieninių karvių skaičių 2014 m. sumažino iki 180 tūkst. Lietuviai 2000 m. laikė 500 tūkst. pieninių karvių, 2014 m. turėjo 320 tūkst. Pasak V. Lekešio, pieno gamyba Baltijos šalyse per pastarąjį dešimtmetį kito nedaug: estai 2004 m. gamino 620 tūkst. t, 2014 m. – 800 tūkst. t, latviai 2004 m. – 800 tūkst. t, 2014 m. – 900 tūkst. t, lietuviai 2004 m. – 1,82 mln. t, 2014 m. – 1,8 mln. t. Lietuviai nuo savo kaimynų atsilieka tik pagal vieną rodiklį – galvijų produktyvumą. Estai iš vienos karvės per laktaciją 2000 m. primelždavo 4 800 kg pieno, 2014 m. – 8 200 kg, latviai atitinkamai 3 900 kg ir 5 800 kg, lietuviai – 3 800 kg ir 5 800 kg. Pasaulyje per metus pagaminama apie 818 mln. t pieno, gyventojų (potencialių vartotojų) – daugiau nei 7,2 milijardo. Statistika liudija, jog kasmet pieno vartojimas didėja po 1–2 proc. – Konkurencija – pažangos variklis, – įsitikinęs Pieno tarybos pirmininkas D. Trumpa, – ji egzistuoja ir pieno gamybos, ir perdirbimo sektoriuose. Pasak D. Trumpos, spaudoje gausu pranešimų, jog Baltijos šalyse pieno gamintojai kooperuojasi, stato pieno perdirbimo gamyklas. Pokyčių rinkoje turėtų atsirasti pradėjus veikti statomoms naujoms pieninėms šalia Kauno Lietuvoje ir Bauskės Latvijoje. Ekonomistai ir rinkos analitikai pastebi, jog Lietuvos pieno ūkis vertinamas pasaulyje, antraip Vilnius nebūtų pasirinktas Pasaulio pienininkystės organizacijos (IDF) kongreso vieta. Šalyje per metus pagaminama 90 tūkst. t sūrių (tam sunaudojama apie 950 tūkst. t pieno), likusi 550 tūkst. t pieno dalis realizuojama kaip švieži pieno produktai, pieno miltai, pieno konservai. Beje, kongreso dalyviams labai patiko šokoladu glaistyti varškės sūreliai, gaminami tik Lietuvoje. Neseniai šalies žiniasklaidoje buvo paskelbti didžiausių šalies agroverslo bendrovių 2014 m. rezultatai. Pavyzdžiui, AB „Pieno žvaigždės“ (1750 darbuotojų) metų apyvarta siekė 239 617 tūkst. Eur (pelnas – 4 979 tūkst. Eur), AB „Žemaitijos pienas“ (1 101 darbuotojas) – 157 054 tūkst. Eur (pelnas – 2 901 tūkst. Eur), AB „Vilkyškių pieninė“ (518 darbuotojai) – 126 297 tūkst. Eur (pelnas – 1 853 tūkst. Eur), UAB „Marijampolės pieno konservai“ (538 darbuotojai) – 121 580 tūkst. Eur (pelnas – 5 895 tūkst. Eur). Lietuvos įmonėms tenka konkuruoti ar net bendradarbiauti su didžiosiomis pasaulio pieno perdirbimo įmonėmis (kooperatinėmis). Pavyzdžiui, prancūzų „Lactalis“ 2014 m. apyvarta siekė 21,9 mlrd. JAV dolerių (per metus padidėjo 3 proc.), Naujosios Zelandijos „Fonterra“ – 18,7 mlrd. (padidėjo 24 proc.), Šveicarijos „Nestle“ – 18,3 (sumažėjo 2 proc.), amerikiečių DEA – 17,9 (padidėjo 40 proc.), olandų „Friesland Campina“ – 15 (sumažėjo 1 proc.), prancūzų „Danone“ – 14,8 mlrd. JAV dolerių (sumažėjo 6 proc.). Rinkos ekspertų teigimu, šių gamybos milžinų biudžetai yra didesni už valstybių biudžetus. Šiame kontekste Lietuva yra labai maža pasaulio pieno rinkos žaidėja. Baigiantis metams „Eurostat“ paskelbė duomenis apie realias ES šalių pajamas, tenkančias vienam darbuotojui, gautas iš žemės ūkio veiklos. Palyginti 2015 ir 2014 metų rezultatus, didžiausias pajamų, gautų iš žemės ūkio veiklos vienam darbuotojui, augimas užfiksuotas Kroatijoje (21,5 proc.), Latvijoje (14,3 proc.), Graikijoje (12,1 proc.), Prancūzijoje (8,8 proc.), Italijoje (8,7 proc.). Didžiausias nuosmukis užfiksuotas Vokietijoje (37,6 proc.), Lenkijoje (23,8 proc.), Liuksemburge (20 proc.), Danijoje (19,7 proc.), Jungtinėje Karalystėje (19,3 proc.) ir Rumunijoje (19,2 proc.). Lietuvoje nuosmukis tesiekė 3,4 proc. Palyginti 2015 ir 2014 metų duomenis, tikėtina, kad realios pajamos, gautos iš žemės ūkio veiklos vienam darbuotojui, pakils trylikoje ES šalių narių, o nukris penkiolikoje. Visoje ES užfiksuotas 4,3 proc. metinis pajamų nuosmukis. Palyginti 2015 ir 2010 metus, realių pajamų vienam darbuotojui ES nuosmukis yra 5,7 proc. Labiausiai pajamos per penkerius metus padidėjo Italijoje, Čekijoje, Bulgarijoje ir Airijoje, o nukrito Suomijoje, Vokietijoje, Rumunijoje, Lenkijoje, Maltoje ir Liuksemburge. Apibendrindami situaciją šalies pieno sektoriuje Lietuvos nacionalinio pienininkystės komiteto (LNPK) nariai svarstė pieno gamintojų ir perdirbėjų tvarios partnerystės galimybę. Pavyzdžiui, viešai skelbiant pieno gamybos ir perdirbimo kaštus, solidariai dalijantis „kainos pyragą“ ir pan. – Pieno perdirbimo įmonės kieme žaliavos kaina yra visiems (smulkiems ir stambiems ūkiams) vienoda, – kalba asocia­cijos „Pieno centras“ vadovas E. Simonis, – o logistikos („tarpininkų“) problema – jau pačių žemdirbių savivaldos organizacijų rūpestis. – Neuždrausta mūsų žemdirbiams įsigyti pieno perdirbimo įmonių akcijų, dalyvauti bendrovių veikloje, – sako Pieno tarybos pirmininkas D. Trumpa. – Didžiosios pasaulio korporacijos, tokios kaip „Fonterra“, yra kooperatinės, vienijančios tūkstančius ūkininkų, pieno gamintojų. – Pasaulio rinkos diktuoja ir mūsų nacionalinio verslo praktiką, – pastebi E. Simonis. – Pavyzdžiui, prekybos tinklai mūsų įmonėms užsako pagaminti tam tikrus pieno produktų kiekius, paženklintus prekybininkų patentuotomis etiketėmis. Pasak E. Simonio, tai būtų atsakas į vartotojų pageidavimą rinktis lietuvišką prekę. Solidarios pieno gamintojų ir perdirbėjų partnerystės būtinumas dar labiau taps aktualus po kelerių metų, kai ES agrariniame sektoriuje prasidės numatyti taupymo pokyčiai – ims mažėti parama žemės ūkiui.

Justinas ADOMAITIS „ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.