Piliarožės žydėjimai Motinų sekmadieniui

Mąsčiau, kokia gėlė labiausiai tiktų Motinų gyvenimų simboliui įprasminti. Ir netikėtai atminties akvarelėje pasiliejo piliarožių rausvumai iš vaikystės darželio palei aukštaitišką trobą Kupiškio krašte. Iš senovinių laikų parėjusi piliarožė. Aukšta, gal todėl ir pilies rože vadinama. Vienur tuščiavidurė, lyg aksominius varpelius iškėlusi, kitur – pilnavidurė, tarsi raukiniais išsipusčiusi, o visų lapai – širdies formos. Gėlė su mažiausiomis pretenzijomis: kantri, savarankiška – sėklų dėžutes pati atverianti, pati pasisėjanti ir žydinti nuo birželio iki pat rudenio. Teturinti vienintelį prašymą - kad būtų į ką atremti aukštą savąjį stiebą: į namo sieną ar tvorelę.

Ar į piliarožės ciklą nepanašūs ir mūsų sodžiaus Motinų gyvenimai? Su neišmatuojama kantrybe, su mažų švenčių tarpstotėmis, su grožio pajauta pačiais skurdžiausiais pokario laikais. Pasižiūri į jų mergautines nuotraukas, širdis neatsidžiaugia: pačių siuvinėtos, nertos suknelių apykaklės, milteliais išbalinti švytintys brezento bateliai. O paskesnėse, jau ištekėjusiųjų, apmegzti, apsiūti vaikai. O darželių žydėjimai palangėse. Ir visa tai iš šykščių poilsio valandėlių sąskaitos. „Būdavo, kaip voverės su nešuliais laipiojame iš siloso duobės ir atgalios. O keturi vaikai pasitaikė kaip tik gimti žiemą. Būdavo vienas, akis rūgštimi graužiantis nešulys rankose, kitas, gyvasis, po širdimi dunksi... Iš vyro, nors fermos vedėjo, užtarimo nesulaukdavau: negalėjau būti išskirtinė tarp kitų, visos vienodai vargome. Jokių dekretinių neturėjome, tik gimdymo savaitė būdavo maža atostogų stotelė“, - taip mintijo kolūkio laikų melžėja. „Devyniolika metų dirbau prie gyvulių. Dešimt metų melžiau karves, devynerius šėriau kiaules, - pasakojo kita panašios lemties moteris, trijų vaikų mama. - Būdavo, katilus bulvių išverdame, sulipame ir traiškome jovalui. Guminiai auliniai įkaista, kojos neilgai tveria – kyšt į šaltą vandenį... Dabar naktimis neužmigdama skaudančias kojas apsikabinusi sūpuoju. Bet savąjį gyvenimą, kad taip neskaudintų, vis lyginu su savo mamos, kai pačiame gražume liko našlė, prieš tai netekusi antrojo iš šešių savo vaikų. Prisimenu, mamytės lova stovėjo prie pat lango, o palangėje augo graži ieva, į ją atskrisdavusi gegutė ir kad imdavo kukuoti, gal dvi savaites kasdien. Mama bardavo, vydavo šonan paukštį, kuris ir išpranašavo nelaimę. Pašauktas pačioje karo pabaigoje, dingo sūnus be žinios kažkur prie Liepojos, net kapo neturime. O kai grįžo vyriausiasis, po karo iš vokiečių nelaisvės ištrūkęs, išsekęs nuo bado, sveriantis vos keturiasdešimt kilogramų, žaizdomis nuėjusiu kūnu, mamytė gardesniu kąsneliu – labai skanias bandeles, ragaišį kepdavo – sustiprino jo sveikatą. Tai argi sulyginsi jos ir mano gyvenimus?“ Gaila, kad Motinų sekmadieniui dar nežydi piliarožė. Dar pumpurus krauna kantrioji gėlė. Tegul jie susprogsta mūsų širdyse jaukiausiais sveikinimų žodžiais mūsų Mamoms, dar laukiančioms mūsų. Te gedi atmintis jau Išėjusiųjų. Jos visos yra, buvo ir liks mums atrama mūsų gyvenimuose. Per pusšimtis sekmadienių žymi metų kalendorių, tik vienintelis, Motinoms skirtasis, tarsi paglosto mūsų, vaikų, galvas. Motiniškai...

Regina STUNDIENĖ „ŪP“ korespondentė