Politikos pokeryje pernelyg užsižaista vienišų tėvų korta

Lietuvoje diskusijos šeimos sampratos klausimu ne tik neslopsta, bet ir darosi vis karštesnės. Mes ginčijamės, ar du homoseksualūs vyrai gali būti laikomi šeima. Nesutariame, kokią įtaką partnerystės prilyginimas šeimai padarytų klasikinės šeimos reikšmei ir statusui. Dvejojame, kas svarbiau – kad būtų patenkinti dalies homoseksualių asmenų interesai, ar kad būtų apsaugota vaiko teisė į tėtį ir mamą? Žodžiu, tampame tikra kultūrinių karų teritorija – vakarietiška valstybe. Vykstant šiems karams Lietuvos politikai, pradedant eiliniais Seimo nariais ir baigiant Lietuvos Respublikos Seimo pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen, neatsispiria pagundai žaisti vienišų tėvų korta. Taip bandoma pateisinti mintį, kad į naują gyvybę, o kartu ir visuomenės išlikimą vedanti vyro ir moters šeima tėra tik viena iš šeimos formų, bet ne valstybės pagrindas. Tai, manau,  yra klaidinga laikysena.

Mano istorija

Jaučiu turįs teisę ir pareigą kalbėti apie politikų manipuliacijas vienišų tėvų korta, nes pats užaugau skyrybų paliestoje šeimoje. Afganistano karas, žmonių žudymas ir dėl to prasidėjęs alkoholizmas lėmė, kad mano tėvai pasuko skirtingais keliais dar tada, kai buvau labai mažas. Iš esmės savo dabar jau mirusio tėčio net nepažinojau. Mama, kuri ir šiandien dirba lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, užaugino mane viena pati. Jos pasiaukojamas ir atsidavimas motinystei nusipelno mano pagarbos ir meilės. Net ir labai mylėdamas savo mamą, net ir nesmerkdamas amžinybėn iškeliavusio tėčio nelaikau savo šeimos idealia ir tobula. Nelaimė neturi būti idealas.

Žmonių nelaimės kaip politinis instrumentas

Nėra jokių abejonių, kad vienišų tėvų korta šiandien manipuliuojama sąmoningai ir taikliai. Šie realūs žmonės politikų rankose tapo įrankiu, leidžiančiu baisiausiomis spalvomis nuspalvinti tuos, kurie pasisako, kad šeima kyla iš moters ir vyro sąjungos. Žmonės, manantys, kad šeima yra daugiau nei socialinis konstruktas, kad ji yra vartai, per kuriuos nauja gyvybė, o kartu su ja ir tauta ateina į šį pasaulį, nėra patogūs nūdienos kultūrinių karų akivaizdoje. Kadangi šie žmonės nėra patogūs, svarbu juos priversti jaustis blogai, o jų idealus prilyginti mažne gėdingai laikysenai. Todėl bandymas priešinti prigimtinę šeimą remiančius žmones su vienišais tėvais yra taiklus ir savalaikis, bet kartu ir gana vulgarus politinis žaidimas. Politikai, pavyzdžiui, V. Čmilytė-Nielsen, supranta, kad yra labai nepatogu kritikuoti vienišą mamą, kuri augina vaiką. Tokia kritika turėtų būti atmesta, o galbūt ir pasmerkta, todėl šiandien prigimtinės šeimos šalininkus ir bandoma vaizduoti kaip tokius kritikus. Tai nėra tiesa.

Politika turi siekti idealų

Mes dažnai girdime, o kartu neretai ir patiriame, kad politika – purvinas reikalas. Deja, net ir būdama purvina politika turėtų siekti idealų. Kas mūsų idealai, ko mes siekiame, yra nuolatinis demokratinių visuomenių diskusijų klausimas. Į šį klausimą atsakyti nėra lengva, tačiau neturėdami atsakymo į jį mes nebūsime pajėgūs veikti efektyviai, sukoncentruoti resursų ir augti. Geriausias to įrodymas yra faktas, kad Lietuva, žinodama, jog nori būti ES ir NATO narė, per itin trumpą laiką padarė labai didelę pažangą. Sutelkti resursai ir aktyviai stengiamasi siekti vienokio ar kitokio idealo, pavyzdžiui, kad ES taptų klimatui neutralia ekonomika iki 2050 m. Šeimos politika šiuo atžvilgiu nėra jokia išimtis. Lietuva vykdys efektyvią šeimos politiką tik tada, kai tam tikrą šeimą laikys idealu ir siekiamybe. Deja, vienišos mamos ir tėčiai negali būti šeimos politikos idealas ir siekiamybė.

Nelaimė nėra visuomenės tikslas

Atrodo, nereikia nei daug išminties, nei įžvalgumo, kad suvoktum, jog nelaimė negali būti visuomenės tikslas ir sėkmės kriterijus. Vis dėlto būtent tai perkeltine prasme mums ir sako dalis Lietuvos politikų. Vienišų tėvų ar mamų gyvenimai yra paliesti nelaimių ir skausmo. Vieniems tai mylimo žmogaus mirtis, susirgus sunkia liga ar įvykus nelaimingam atsitikimui. Kitiems – skausmo akimirkos, sužinojus apie antrosios pusės neištikimybę. Treti tiesiog paslydo savo gyvenimo kelyje. Normalūs ir mylintys žmonės tuokiasi ne tam, kad skirtųsi. Tad skyrybos neišvengiamai reiškia nesėkmę įgyvendinant savo tikslus. Galbūt kai kurie žmonės ir tuokiasi tam, kad išsiskirtų ir turėtų galimybę pasipelnyti iš antrosios pusės finansinės gerovės. Visgi net ir šiuo atveju galime kalbėti apie nelaimę, nes vienas žmogus akivaizdžiai turi gilių moralinių problemų, o kitu buvo egoistiškai pasinaudota. Vargu, ar rasime žmonių, kurie džiūgautų, kad buvo išnaudojami. Išnaudojimu galime laikyti ir situacijas, kai lengvabūdiški vaikinai, ištroškę erotinių nuotykių, manipuliuoja merginomis, o vėliau jas palieka vienišas krizinio nėštumo situacijoje. Atstumtai, vienišai ir vaiko besilaukiančiai moteriai sakyti, kad jai labai pasisekė, būtų žiauru. Nelaimė nėra ir negali būti valstybės, tad ir šeimos politikos tikslas.

Vietoje išvadų

Vienišos mamos ir vaiko šeima neturi būti laikoma šeimos idealu. Visgi mamos apsisprendimas gimdyti ar sunkus darbas, kad galėtų išlaikyti savo vaiką, yra verti pagarbos. Tik šis idealas jau ne šeimos, o konkretaus žmogaus ar netgi motinystės. Valstybė turi padėti tokiems tėvams ir juos gerbti. Vienas iš būdų tai padaryti – nustoti į juos žiūrėti kaip į gerą politikos pokerio kortą, kuria galima sukirsti oponentą. Žvelgdami į žmones kaip į įrankius mes nepakelsime jų gyvenimo kokybės ir nesumažinsime gyvenimo teikiamų iššūkių naštos.

ŪP apžvalgininkas Audris NARBUTAS