Šilalės ūkininkai repetavo mitingą

Šilalės savivaldybės kultūros centre pirmadienį šeimininkavo smulkių pieno ūkių savininkai. Nors jie atvyko ne traktoriais, neatsivedė karvių ir neatsinešė plakatų, netramdomų emocijų protrūkis atrodė panašus į norą nuversti žemės ūkio ministrę Virginiją Baltraitienę ir išvaikyti jos komandą. Įdomiausia, kad žemdirbių gelbėtojų vaidmens ėmėsi Šilalės savivaldybėje šeimininkaujantys dešinieji politikai.

Ministrės klausytis nenorėjo Į susitikimą su Seimo nariais ir Žemės ūkio ministerijos atstovais rajono ūkininkus pakvietė pats Šilalės r. meras Jonas Gudauskas. Greta jo skelbimo rajono laikraštyje „Šilalės artojas“ buvo išspausdintas ir savivaldybės parengtas Šilalės rajono ūkininkų kreipimosi į Seimo pirmininkę, Ministrą Pirmininką, žemės ūkio ministrę bei Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininką projektas. Jame teigiama, kad Šilalės žemdirbiai, laikantys daugiausia Lietuvoje galvijų bei pieninių veislių karvių, neišgyvena, dėl to mažina bandas ir traukiasi iš pieno ir mėsos gamybos. „Privalome išgirsti atsakymą iš valdžios institucijų, ar Lietuvai reikalingi smulkūs šeimos ūkiai, ar jie turi perspektyvų išlikti?“ – sakoma kreipimosi projekte. Ūkininkus į susirinkimą pakvietęs Šilalės r. meras J. Gudauskas teigė, jog tokios iniciatyvos imtis jį privertė septyniolika susitikimų su kaimo žmonėmis, kurių metu rajono meras šį pavasarį pateikė savo ir rajono tarybos veiklos ataskaitą. Pasak J. Gudausko, jauni vyrai tuose susitikimuose verkė, kad negali savo vaikams duoti 2 eurų pietums mokykloje, nes visus pinigus sudeda į ūkį. Meras tvirtino, kad į susitikimą su ūkininkais jis pakvietė ne tik žemės ūkio ministrę, bet ir visus 141 Seimo narį, tačiau kažkodėl atvyko tik du – konservatoriai Kazys Starkevičius ir Stasys Šedbaras. Pastarąjį mero partija iškėlė kandidatu į Seimo narius Šilalės vienmandatėje apygardoje, galbūt tik todėl jis ir atvyko pasireklamuoti prieš savo būsimus rinkėjus. Nors J. Gudauskas ir prašė ūkininkų tolerancijos, kvietė ramiai ir dalykiškai aiškintis išgyvenimo klausimą, emocijos pratrūko vos ministrei V. Baltraitienei priėjus prie mikrofono ir pradėjus kalbėti apie Europos Sąjungos viršūnių sukeltą krizę bei jau naudotas priemones Rusijos embargo pasekmėms sušvelninti. „Ką čia kalba nesąmones!?“, – šauksmais, švilpimu ir plojimais nutraukė ministrės kalbą Šilalės ūkininkai ir tik įsiterpus merui V. Baltraitienė vėl galėjo tęsti savo pasisakymą. Ministrė pritarė Seime įregistruotam siūlymui laikinai reguliuoti pieno supirkimo kainas, nors ir pripažino, kad nežino, iš kur atsirado reikalavimas mokėti už pieną 16,5 ct/kg ir kodėl būtent tiek. „Nėra kito kelio, nors tai ir prieštarauja Konkurencijos įstatymui. Bet riziką turi dalytis visi rinkos dalyviai po lygiai. Patikėkite, Vyriausybė yra nusiteikusi padėti žemdirbiams, ir ypač pieno gamintojams“, – aiškino šilališkiams V. Baltraitienė.

Žmones užvaldė neviltis Vos ministrei nutilus, pasipylė klausimai: „Kodėl duodate pinigų perdirbėjams, jei pieno produktų nėra kur dėti? Geriau duokite naminei gaminti!“, „Ar tas Seimas moka skaičiuoti? Už 16 ct pieno litro nepagaminsi. Dabar moka 12 ct, bet net pašarui neužtenka. Mūsų karvės pačios save susivalgys“. „Jei krizė pasaulinė, kodėl lenkams moka 30 ct – jie važiuoja pas mus ir nuperka bandą su visais pašarais. Per daug ten jūsų yra, būtinai reikia sumažinti. Tik vieną gerą darbą padarėte – katinus sugaudėte, šeškus sukleimavote, daugiau nieko neina girdėti“. „Prieš pusmetį sakėte tą patį, ką ir dabar. Aiškinate, kad pinigų duosite birželį, prieš rinkimus. Lietuvoje tokių kainų, kaip dabar, kai jūs esate ministre, dar nebuvo, nors sunkių laikų buvo ir anksčiau“, – vienas po kito aiškino nepatenkinti ūkininkai. „Ir tokios pasaulinės krizės dar nebuvo. Ne aš nusprendžiau, kad ES Krizių fondo paramos naudojimas būtų svarstomas tik birželį – visada sakiau, kad sprendimą reikia priimti jau balandį, nes vėliau gali nebebūti kam mokėti“, – garantavo jiems V. Baltraitienė. „Kodėl ta krizė prasidėjo? Ar ne dėl to, kad Grybauskaitė paskelbė: „Rusai puola“? Mūsų bjauri užsienio politika – valdžią užėmė komjaunuoliai, nekenčiantys komunistų“, – taškėsi žemdirbiai. Jaunas vyras, perėmęs tėvų ūkį, braukdamas ašaras aiškino, kad perdirbėjai jam tvirtina, jog galėtų mokėti daugiau, bet 14 ct kainą nustatė Pieno įstatymas. „Vanduo brangesnis – tai kaip reikia išgyventi? Perėmiau tėvų ūkį, bandau atsistoti ant kojų, norėčiau plėsti bandą, bet kas iš to – viskas žlunga, rinkoje išlikti neįmanoma“, – skėsčiojo rankomis vilties netekęs ūkininkas. Įpykę žemdirbiai kaltino minist­rę, kad ji nepasirūpino per krizę sumažinti ūkininkams mokesčių, teigė nejaučiantys, kad ji dirba kaimo žmonėms. V. Baltraitienei teko pripažinti, kad Lietuvos ekonomikai tikrai kažkas negerai. Kitose Europos valstybėse ūkininkai patys valdo perdirbimo įmones, patys nustato kainas, todėl ir piktnaudžiavimo ten nėra. Pasak ministrės, kitas žingsnis turėtų būti monopolijų išskaidymas. „Pritariu, kad 50 proc. akcijų turi parduoti ūkininkams ar kooperatyvams. Siūlysime tokias įstatymo pataisas, bet ar joms pritars Seimas – negaliu pasakyti, nes kova bus didelė. Patys žinote, kas atsitiko su Pieno įstatymu“, – aiškino V. Baltraitienė. Liepsnojančias emocijas dar labiau pakurstė Pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas Jonas Vilionis: „Mes Darbo partijos programos nevykdysime, nes nieko iš to nebus. Ministrei liko 6 mėnesiai. Jei aš būčiau ministras, dabar visiems pasakyčiau, ką ir kada padarysiu.“

Siūlė nebijoti teismų Šiokio tokio racionalumo pokalbiui su ūkininkais bandė suteikti Seiko Kaimo reikalų komiteto narys K. Starkevičius, pripažinęs, kad ir jam žemdirbiai buvo užkūrę ne mažesnę pirtį, o perdirbėjai net ir piketavo. K. Starkevičius tikino, kad smulkieji Šilalės ūkininkai galėtų taip pat sėkmingai verstis kaip Punsko lietuviai. „Bet Lenkijoje pieno perdirbimo įmonės kooperatinės, mažai eksportuoja, daugiau gamina vietinei rinkai. Jie gali mokėti ūkininkams 10 ct daugiau, nes nėra tarpininkų“, – sakė K. Starkevičius. Nors trumpiausiai kalbėjo, bet daugiausia šilališkiams pasakė „namiškis“ – viceministras Albinas Ežerskis. Pripažinęs, kad padėtis kritinė ir kainos nukrito „žemiau dug­no“, viceministras teigė, kad dabar yra tik viena išeitis – reikia kuo greičiau priimti trumpą drūtą, konkrečią minimalią pieno supirkimo kainą nustatantį įstatymą. „Yra tik vienas skaidrus skaičiavimas, kiek centų turėtų gauti ūkininkai – ES vidutinė pieno kaina. Daugiau neprašome, net sutinkame gauti 90 ar net 80 proc. vidutinės kainos. Tada būtų 24 euro centai. Siūlėme tą jau prieš metus, ir žemdirbiai reikalavo. Nereikia bijoti, kad perdirbėjai paduos į teismą. Tegul duoda. Jei pralaimėsime, bus praėjęs pusmetis ar metai, žmonės per tą laiką galės atsikvėpti“, – pranašavo A. Ežerskis. Viceministras ne pirmą kartą kartojo, kad negerai ūkininkus skirstyti į grupes, nes tuo pasinaudoję perdirbėjai jiems muša kainas dabar jau net iki 8 ct/kg. Smulkiesiems Šilalės ūkininkams, parduodantiems nedidelius pieno kiekius, tai peilis po kak­lu. Juokingai viceministrui atrodo ir valstybės įmonės „Pieno tyrimai“ steigiami apdovanojimai perdirbėjams už geriausios kokybės supirktą pieną – A. Ežerskio nuomone, tokie apdovanojimai turėtų atitekti pieną parduodantiems ūkininkams. „Jei daiktus vadintume tikraisiais vardais, žmonių nuotaikos būtų geresnės, o teisybės Lietuvoje – daugiau“, – tvirtino A. Ežerskis.

Nenori klausytis jokių receptų Ūkininkų vardu Šilalės savivaldybės parengtame kreipimesi išdėstyti reikalavimai kuo skubiau ieškoti finansinės paramos pieno ūkiams, nustatyti pieno kainą ne mažesnę nei 90 proc. ES pieno supirkimo kainos. Sugrąžinti pieno kvotas, riboti pieno produktų pardavimo kainas, atidėti paskolų grąžinimą ir netaikyti sankcijų dėl programose dalyvaujančių ūkininkų įsipareigojimų nevykdymo, o dirbančius ūkininkus atleisti nuo pakartotinio „Sodros“ mokesčio. Taip pat reikalaujama supaprastinti verslo planų rengimą, kad ūkininkams už juos nereikėtų mokėti po 1000 eurų. Po šiuo kreipimusi pridėta 314 susirinkime dalyvavusių ūkininkų parašų. Išklausiusi reikalavimus, žemės ūkio ministrė V. Baltraitienė pripažino, kad ūkininkai patys turi ieškoti išeities. „Jei tokios kainos laikysis ilgiau, visų nuostolių niekas nepajėgs padengti – nei ES, nei Lietuvos biudžetas. Tokiems smulkiems ūkiams kaip jūsų aš patariu kooperuotis, tapti tikrų kooperatyvų nariais ir perdirbimo cechų šeimininkais. Jei to nebus, mūsų pieno ūkiai neišgyvens. Aš tik tokius jums galiu duoti patarimus“, – sakė žemės ūkio ministrė, tačiau paskutinius jos žodžius nustelbė ūkininkų nepasitenkinimo šūksniai. Salėje sėdintys žemdirbiai nieko nenorėjo girdėti nei apie kooperaciją, nei apie pieno perdirbimą, o drąsiausias įspėjo ministrę, kad ji kerta šaką, ant kurios sėdi: „Jei tos šakos neliks, ir jūsų nereikės. Žinokite, ir mes norime gyventi.“ Daugiau kaip 3 val. Šilalės savivaldybės kultūros centre apie savo rūpesčius kalbėję ūkininkai namo grįžo su ta pačia neviltimi, nes išgirdo tik kvietimą važiuoti prie Seimo. Skirstydamiesi namo ūkininkai juokėsi, kad politikuodami sviesto ant duonos neteps, todėl ir toliau kažkaip teks patiems savo ūkiuose suktis.

Daiva BARTKIENĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.