Spausdinto žodžio užkulisiai

MINČIŲ BRASTA...

Gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, vėl visi prabyla apie žiniasklaidą. Liejasi upės sveikinimų, prisimenama istorija... Tądien pamirštami priekaištai žurnalistams, jie nevadinami „tūpais“ ir net kritiškiausi rašiniai staiga tampa teisingi ir reikalingi. Tačiau mums patiems, žurnalistams, kartais taip pat  knieti pasidalyti patirtimi, kuri labai dažnai nulemia rašinių temas ir jų kokybę. Kiekvienas straipsnis turi užkulisius, apie kuriuos skaitytojas nežino. Jam nerūpi ir, žinoma, neturi rūpėti, kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis žurnalistas surenka informaciją, ką jis patiria dėliodamas įvairiausias detales arba bandydamas prakalbinti pašnekovus. Bet kartais labai maga parodyti tą žiniasklaidos „virtuvę“ ir su nuoskauda konstatuoti: LR Visuomenės informavimo įstatymas tarsi garantuoja žurnalistams  teisę rinkti ir skleisti informaciją, tačiau praktiškai tai nėra taip lengva, o kartais ir visai neįmanoma.

Paradoksas – ypač kalbant apie valstybės institucijas ar jos įstaigas.  Informacijos rinkimo ypatybių, detalių nereglamentuoja joks teisės aktas, o tuo labai dažnai ir naudojasi  valdininkai, užmiršdami, kad žurnalistai kaupia informaciją ne savo asmeniniam smalsumui patenkinti, o norėdami ją pateikti visuomenei. T.y. piliečiams, kurie sąžiningai mokėdami mokesčius tuos pačius valdininkus ir išlaiko. Tad slėpti informaciją, ją riboti ar bet kokiais kitais būdais varžyti žiniasklaidos atstovų teises yra mažų mažiausiai amoralu. Aiškinuosi situaciją Kaišiadoryse. Viena gyventoja skundžiasi, kad rajono žemėtvarkininkai atėmė iš jos dalį žemės, atiduodami kaimynei. Ir viskas dėl to, kad kažkada to paties Nacionalinės žemės tarnybos skyriaus  specialistai matuodami padarė klaidų. Suprantama, kad tą situaciją pradedu aiškintis nuo to rajono žemėtvarkininkų, kurie geriausiai turėtų žinoti, kas čia atsitiko. „Atsiųskite klausimus raštu ir mes jums atsakysime“, - sako skyriaus vedėja, aiškiai demonstruodama nepakantumą. Kaip, beje, prieš kurį laiką ir jos pavaduotoja, rengiant kitą rašinį. Nejučia galvoju, kaip tuomet kalbama su kokia kaimo bobute, jei jau ir su žurnaliste taip... Tad rašome, siunčiame. Kad straipsnis būtų kuo išsamesnis ir tikslesnis, bandome skambinti ir į pačią Nacionalinę žemės tarnybą (NŽT), kurios viena darbuotoja situaciją Kaišiadoryse prieš kokius metus yra tyrusi ir parengusi ataskaitą, kurią pasirašė NŽT direktoriaus pavaduotojas Evaldas Čijauskas. Situaciją tyrusi darbuotoja sako, kad ji negali kalbėti be savo skyriaus vedėjos leidimo. Skambinam skyriaus vedėjai. O ši negali kalbėti be direktoriaus leidimo. Ar gali kalbėti, tarkime, E. Čijauskas? Skyriaus vedėja atkerta: kodėl reikia kalbėti su direktoriaus pavaduotoju, jeigu yra direktorius? Gerai, skambiname direktoriui. Aišku, jo telefonu atsako administratorė, nes direktorius pasitarime. Bet iškamantinėja, ar aš asmeniniu klausimu, ar ne, apie ką noriu kalbėti. Klausimai, matyt, netinka, nes galiausiai ji sako, kad direktoriaus čia man net nereikia, nes tokiems klausimams yra atstovė spaudai. Susisiekiame, nors man reikia tik tiek, kad kas nors leistų kalbėti situaciją geriausiai išmanančiai specialistei. Tačiau to leidimo negaunu. Po paros atstovė spaudai atsiunčia atsakymus į klausimus, kuriuos pateikiau Kaišiadorių r. skyriui. Žinoma, atsakymai paviršutiniški, nes jie – iš antrų rankų. O iš Kaišiadorių tegaunu žinutę, kad mano klausimai persiųsti į Vilnių... Štai toks ratas apsukamas nežinia dėl ko, ir atsakymai vis tiek netenkina. Žinoma, po tiek skambučių tau užlipdoma įkyraus, nepatenkinto žurnalisto etiketė. O viso labo tik nori išsamiai viską išsiaiškinti, kad straipsnis būtų kuo objektyvesnis. Formaliai žvelgiant, taip, informacija tarsi ir buvo suteikta, bet tokie dirbtinai sukurti barjerai žurnalistams, beje, ne tik NŽT sistemoje, yra rimta užuomina apie pažeidžiamą pagrindinę teisę į informaciją. Žurnalistas priverčiamas dirbti paviršutiniškai, o tai valdininkams labai naudinga. Kolegos pasakoja ir savo patirtus įspūdžius, bendraujant su valstybinių institucijų atstovais. Štai valstybinės įmonės, pavaldžios Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM),  Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros direktoriaus pavaduotojas Artūras Bagotyrius, pakalbėjęs su žurnaliste, tiesiog prisakė: mano pavardės neskelbkite.  Bijo prisiimti atsakomybę už savo žodžius? Betgi yra valstybės tarnautojas, jis privalo teikti informaciją ne anonimiškai. Beje, labai sunku išpešti informaciją ir kitose ŽŪM pavaldžiose institucijoje, ir pačioje ŽŪM, kurios buvusi atstovė spaudai Ramunė Visockytė išdrįsdavo „Ūkininko patarėją“ gąsdinti, kad sužlugdys, pavyzdžiui, organizuojamą apskritojo stalo diskusiją, jeigu pasikvietus aukšto rango valdininkus kartu su žurnalistu nedalyvaus ir pats leidinio redaktorius! Liūdnas metas atėjo žurnalistams, bendraujantiems su Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centru, mat R. Visockytė čia tapo patarėja... komunikacijai. Valstybės institucijos kažkodėl pastaruoju metu labai daug galių suteikia savo komunikacijos skyrių darbuotojams, kurie tarsi turi padėti žiniasklaidos atstovams rinkti informaciją, tačiau akivaizdu, kad dažniausiai tik trukdo, menkindami institucijų, jų vadovų ar specialistų autoritetą. Labai dažnai teisinamasi, kad žurnalistai, pakalbėję su valdininkais, „prirašo visokių nesąmonių“. Kur neprirašysi, jeigu nėra suinteresuotųjų suteikti išsamios informacijos. Keisčiausia, kad pastaruoju metu lengviausia bendrauti su statutinių organizacijų darbuotojais ir atstovais spaudai, nors čia būtų labiau pateisinamas uždarumas. Nepamenu, ar buvo atvejų, kai, pavyzdžiui, iš policijos ar prokuratūros negautum atsakymo operatyviai, nepersiuntinėjant klausimų iš vieno kabineto į kitą, o paskambinus aukščiausio rango pareigūnams itin retai kuris žurnalistą pasiųs eiti kryžiaus kelius ieškant informacijos. Tokį supratingumą turėtų demonstruoti visi tie, kuriuos pasamdė mūsų šalies piliečiai. 

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.