Veislininkystė – ne prabanga, o būtinybė

– Daugiau nei pusmetį vadovaujate bendrovei „Lietuvos veislininkystė“, kuri per plauką išvengė privatizavimo. Turėjote viziją, kaip turi veikti ši įmonė ir kokia jos vieta veislininkystės sistemoje?

– Manau, kad ši bendrovė turi gerokai didesnį potencialą, nei buvo išnaudojama iki šiol. Mano tikslas – sukurti nacionalinį veislininkystės centrą, kuris padėtų ūkininkams, veisėjams ir asociacijoms. Labai svarbu, kad bendrovė netaptų jų konkurente, o būtų partnerė, suteikianti galimybes, kurių patys ūkininkai ar asociacijos ne visada gali užtikrinti.

– Įmonės gardai, kur buvo laikomi buliai reproduktoriai, tušti. Atkursite tai, kas buvo, ar pradėsite nuo švaraus lapo?

– Tikrai nenorėčiau tiesiog atkurti to, kas buvo prieš dešimt ar dvidešimt metų. Turime atsižvelgti į šių dienų poreikius ir technologijas. Vienas iš tikslų – etapais atkurti bulių reproduktorių laikymą, spermos surinkimą ir paruošimą. Tačiau viskas turi būti daroma įvertinus realų ūkininkų poreikį ir ekonominę naudą. Svarbu suprasti, kad veislininkystė nėra vien bulių laikymas ar spermos gamyba. Tai visa sistema – tinkamų reproduktorių atranka, jų genetinės vertės įvertinimas, spermos paruošimas, saugojimas ir prieinamumas augintojams. Norėčiau, kad ateityje Lietuvoje turėtume ne tik infrastruktūrą, bet ir realiai veikiančią sistemą, kuri būtų naudinga ūkininkams.

– Kaip jaučiate, kokie yra dabartiniai ūkininkų poreikiai? Kada tikitės pradėti užpildyti gardus?

– Poreikis tikrai yra, tačiau jis skiriasi pagal laikomų gyvulių rūšis ir veisles. Vieniems augintojams svarbu gauti geros genetinės vertės bulių spermą už prieinamą kainą, kitiems – galimybę naudotis embrionų persodinimo ar genetinio vertinimo paslaugomis. Negalime spręsti vien iš savo įsivaizdavimo – turime kalbėtis su gyvulių augintojų asociacijomis ir pačiais augintojais.

Nenorėčiau įvardyti konkrečios gardų užpildymo datos, kol nėra aiškaus veiksmų plano, įvertintų investicijų ir finansavimo. Tačiau tai nėra vien tolima vizija. Turime judėti prie praktinių sprendimų ir pradėti nuo to, kas ūkininkams reikalingiausia.

– Ar jau įvertinote, kiek prarasta per tą laiką, kai virš bendrovės kabojo privatizavimo grėsmė?

– Manau, praradimai didesni nei vien finansiniai. Praradome laiką, veiklos tęstinumą, dalį kompetencijų ir ryšį su ūkininkais. Veislininkystėje rezultatai neatsiranda per kelis mėnesius, tam reikia metų. Ir ne vienų. Dabar svarbiausia įvertinti, ką dar turime, ir neprarasti to, ką galime išsaugoti bei atkurti.

– Ką galima išsaugoti ir atkurti?

– Pirmiausia turime išsaugoti tai, kas dar likę – infrastruktūrą, turimas patalpas, laboratorinę bazę, sukauptą patirtį ir darbuotojų kompetencijas. Taip pat svarbu atkurti ryšį su augintojais, jų asociacijomis ir mokslo įstaigomis. Ne viską reikia pradėti nuo nulio. Kai kurias veiklas galima atnaujinti panaudojant tai, ką bendrovė jau turi, o kitoms reikės naujų technologijų ir investicijų. Tačiau svarbiausia ne pastatai ar įranga, o tai, kad bendrovė vėl turėtų aiškią paskirtį ir teiktų realią naudą Lietuvos gyvulių augintojams.

– Kokie uždaviniai iškelti įmonei, jeigu valstybė nusprendė jos neprivatizuoti?

– Pagrindinis uždavinys – prisidėti prie nacionalinės veislininkystės sistemos kūrimo. Tai genetinės medžiagos rezervas, reproduktorių atranka, spermos gamyba, genetiniai tyrimai ir duomenų kaupimas. Tačiau būtina aiškiai pasidalyti funkcijomis su gyvulių augintojų asociacijomis, mokslo įstaigomis ir privačiu sektoriumi. Neturime dubliuoti jau atliekamų darbų.

– Kokios investicijos reikalingos ir kokios investavimo galimybės?

– Investicijų reikės, bet visko padaryti iš karto neįmanoma. Pirmiausia reikia atkurti pagrindinę infrastruktūrą, įsigyti geros genetinės vertės reproduktorių ir reikalingą įrangą. Vėliau plėtoti genetinius tyrimus ir duomenų sistemas. Tai nėra vien bendrovės investicija – tai investicija į viso Lietuvos gyvulininkystės sektoriaus ateitį. Reikia ieškoti valstybės, Europos Sąjungos ir kitų finansavimo galimybių.

Svarbu, kad investicijos būtų daromos ne dėl pačių investicijų. Kiekvienas etapas turi turėti aiškų tikslą – kokią paslaugą sukursime, kam ji bus reikalinga ir kokią naudą duos gyvulių augintojams. Nenorėčiau, kad vėl atsirastų brangi infrastruktūra, kuri vėliau būtų neišnaudojama.

– Valstybės biudžetas įtemptas, ar galima tikėtis deramos valstybės pagalbos?

– Suprantu, kad valstybės biudžetas nėra beribis ir yra daug konkuruojančių poreikių. Tačiau manau, kad šią problemą reikia vertinti plačiau. Veislininkystė nėra vienos įmonės komercinė veikla. Tai ir valstybės interesas – turėti savo genetinius išteklius, specialistus, kompetencijas ir nepriklausyti tik nuo užsienio tiekėjų. Nesakau, kad valstybė turi finansuoti kiekvieną bendrovės veiklos sprendimą. Komercinės paslaugos turi siekti ekonominio pagrįstumo, tačiau strateginės funkcijos, kurios svarbios visam sektoriui, turi turėti aiškų valstybės palaikymą. Todėl reikia parengti pagrįstą planą ir parodyti, kokios investicijos būtinos, kokią naudą jos duotų ir ką valstybė prarastų nieko nedarydama.

– Siekiama kurti ilgalaikę sistemą, kuri veiktų ne kaip eilinė komercinė konkurentė rinkoje, o kaip valstybės garantas. Kaip pavyks išlaikyti balansą tarp pelno siekimo ir valstybės funkcijų vykdymo?

– Bendrovė turi dirbti efektyviai ir uždirbti pajamas, tačiau ne visos valstybei reikalingos funkcijos gali būti pelningos. Pavyzdžiui, nacionalinio genetinės medžiagos rezervo kaupimas. Todėl būtina atskirti komercinę veiklą nuo valstybės pavestų funkcijų vykdymo ir numatyti aiškų jų finansavimą.

– Dėl geopolitinių krizių nacionalinė veislininkystė tampa ypač aktuali.

– Tikrai taip. Negalime dėl visko priklausyti nuo užsienio tiekėjų. Šiandien genetinės medžiagos galime nusipirkti, tačiau kas nutiktų, jeigu dėl karo, ligų ar logistikos sutrikimų tiekimas nutrūktų? Lietuva turi turėti savo genetinį rezervą ir galimybę savarankiškai aprūpinti ūkius. Tai ne prabanga, o valstybės saugumo ir žemės ūkio atsparumo klausimas.

– Koks, jūsų nuomone, ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių vaidmuo plėtojant veislininkystę Lietuvoje?

– Ūkininkas yra pagrindinis veislininkystės sistemos dalyvis. Jeigu mūsų kuriamos paslaugos ir technologijos nepasiekia ūkio, visa kita neturi didelės prasmės. Ypač svarbus gyvulių augintojų asociacijų vaidmuo, nes jos geriausiai pažįsta konkrečių veislių gyvulių augintojus ir žino jų poreikius. Noriu, kad bendrovė stiprintų asociacijas, o ne perimtų jų funkcijas.

Manau, kad veislininkystė turi prasidėti nuo konkretaus ūkio poreikių. Ūkininkas turi matyti, kad geresnė genetika jam padeda užauginti sveikesnius, produktyvesnius, geriau prie vietos sąlygų prisitaikiusius gyvulius ir gauti didesnę ekonominę naudą. Jeigu veislininkystės rezultatas ūkiui neatsiperka, sunku tikėtis, kad augintojai aktyviai įsitrauks. Todėl bendrovė, augintojų asociacijos, mokslininkai ir patys augintojai turi veikti kartu. Nė viena iš šių grandžių viena pati visos sistemos nesukurs.

– Ar yra sutarimas su gyvulių augintojų asociacijomis, ar bendradarbiaujama?

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. lapkričio 10 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.