Vietoj produkcijos į Rusiją keliauja prekės ženklai

Kai Rusijai lietuviškų maisto produktų eksportui paskelbė embargą, jau daugiau kaip metai į šią šalį nevežami nei pieno, nei mėsos gaminiai. Tačiau produktai su lietuviškų prekių ženklais iš parduotuvių lentynų Maskvoje ir kituose šios šalies miestuose nedingo. Kas tai – nelegali produkcija, kuri dabar intensyviai naikinama prezidento Vladimiro Putino nurodymu, ar atsivėrė kokia nors nauja eksporto niša? Pasirodo – nei viena, nei kita. Lietuvos pieno perdirbėjai, norėdami išsaugoti savo prekių ženklų žinomumą, perduoda juos ir gaminių receptūrą Rusijos gamintojams. Ar tikrai tai naudinga mūsų pieno perdirbėjams? Ar lietuviškus produktus gaminantys rusai nesukompromituos rinkoje populiarumą išsikovojusių prekių ženklų ir ar tai nėra savotiškas pirkėjų apgaudinėjimas?

Siekė sumažinti nuostolius UAB „Rokiškio sūris“ generalinis direktorius Dalius Trumpa „Ūkininko patarėjui“ prisipažino, kad dabartinėmis globalios politikos sąlygomis savo prekės ženklo perleidimas kitos šalies įmonei – vienas iš būdų nors kiek sumažinti patiriamus nuostolius. „Ieškojome gamintojo, kuris mums padedant, pasinaudodamas mūsų patirtimi ir žiniomis, galėtų Rusijoje pagaminti panašios kokybės produkciją. Nauda čia abipusė – vietos gamintojas padidina savo gamybos apimtis, o mes neprarandame savo prekės ženklo žinomumo. Jei pirkėjas ilgesnį laiką jo nematytų, ženklas prarastų savo vertę. O mūsų „Rokiškio sūris“, „Rokiškio naminis“, „Gojus“ ir kiti iki šiol buvo labai populiarūs Rusijoje ir mielai perkami.“ Susitikę abiejų įmonių specia­listai aptarė visas technologines subtilybes, todėl rusų gaminama produkcija, pažymėta „Rokiškio sūrio“ prekės ženklu, turėtų būti kiek įmanoma panaši į ankstesnę. Net pakuotė yra visiškai tokia pat, tik apačioje smulkiomis raidėmis užrašyta, pagamintas Rusijoje. „Pavojų įžvelgiu kitoje vietoje. Ta įmonė su mūsų pagalba gali išmokti pagaminti labai aukštos kokybės produkciją ir vėliau ją gaminti jau su savo prekės ženklu, išstumdama iš rinkos mūsiškę. Tačiau nieko nepadarysi – verslas visada yra rizika“, – neslėpė D. Trumpa.

Tokiu pat keliu nuėjo ir daugiau įmonių Kokiam laikui „Rokiškio pieno“ gaminių prekės ženklai atiduoti įmonei Rusijoje, D. Trumpa nenorėjo atskleisti. „Tai aptarta mūsų pasirašytoje sutartyje. Norėčiau pasakyti tik viena: prekių ženklai nėra parduoti, kaip neretai teigiama viešumoje, o, paprastai kalbant, išnuomoti kuriam laikui. Tos nuomos kaina, galima sakyti, yra simbolinė, nes mes iš jos nesiekiame uždirbti, o tik išsaugoti prekės ženklą toje rinkoje. Produktų, kurie dabar su mūsų ženklu gaminami Rusijoje, parduodama gerokai mažiau, negu anksčiau mes parduodavome iki embargo“, – teigė D. Trumpa. Savo prekės ženklų perdavimo Rusijos įmonėms keliu nuėjo ne tik akcinės bendrovės „Rokiškio sūris“, „Pieno žvaigždės“, bet ir kai kurie Vakarų perdirbėjai. Pskovo srities verslo informacijos portale businesspskov.ru rašoma, kad Didžiųjų Lukų pieno kombinatas pradėjo kelių rūšių sūrių su prekės ženklu „Svalia“ gamybą. Šis prekės ženklas priklauso „Pieno žvaigždėms“. „Ūkininko patarėjo“ pakalbinta Lietuvos patentų biuro Prekės ženklų ir dizaino skyriaus vedėja Digna Zinkevičienė neįžiūrėjo nieko blogo, kad kai kurios Lietuvos įmonės parduoda ar kitaip perleidžia savo prekės ženklus Rusijos įmonėms. „Čia tas pats, kaip būtų kažkam parduodamas nekilnojamasis turtas, tokia pat vertybė, tik sandoriai sudaromi lanksčiau. Žinoma, jei neiškyla kokių nors problemų dėl heraldikos ir kitokių panašių dalykų“, – informavo D. Zinkevičienė.

Nenori, kad išdiltų iš atminties „Didelio pelno franšizės būdu pardavusios savo prekės ženklą įmonės tikrai negaus. Svarbiausias tikslas – išsaugoti tos prekės ženklo žinomumą, kad kažkada grįžus į tą rinką nereikėtų visko pradėti iš naujo. Išsinuomavusieji tą ženklą negali jo perleisti kam nors kitam, o tik gaminti tą produktą pagal tam tikrą technologiją ir receptūrą. Kokybė neturi labai skirtis nuo to produkto, kuris anksčiau buvo pažymėtas tuo ženklu. Žaliava ir kiti produktai bus vietos gamybos. Tokia praktika taikoma visame pasaulyje. Anksčiau manėme, kad po metų ar šiek tiek vėliau į Rusijos rinką sugrįšime. Tačiau dabartinė situacija rodo, kad tai bus tikriausiai negreitai, todėl ir ėmėmės žingsnių, kurie neleistų Rusijoje iš atminties ištrinti mūsų ten iki tol vertintą produkciją“, – neslėpė Lietuvos pienininkų asocia­cijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis. Jo manymu, labai svarbu, kad besitęsiant embargui Lietuvos pieno perdirbėjai Rusijos rinkoje nebūtų pamiršti, pirkėjai nuo jų neatprastų.

Apsisaugoti nuo klastočių nelengva Gerais norais ir kelias į pragarą grįstas. Bet ar neatsitiks taip, kad naujieji prekės ženklo savininkai jį sukompromituos, neišlaikys buvusios kokybės ir jis praras pirkėjų pasitikėjimą? „Tam yra įvairių saugiklių, kurie paprastai būna aptarti franšizės sutartyje. Įsigijusieji prekės ženklą įsipareigoja gaminti analogišką produkciją, kokia buvo iki tol, ir atsako už tai teisiškai ir morališkai. Tokios sutartys gali būti terminuotos, gali būti sudarytos ilgam laikotarpiui. Dėl visų šių dalykų apsisprendžia pačios įmonės“, – „Ūkininko patarėjui“ aiškino Lietuvos pienininkų asociacijos vadovas. Žinoma, niekas neapdraustas ir nuo įvairių piktnaudžiavimų. E. Simonis prisiminė atvejį, kai prieš keletą savaičių Rusijos veterinarijos priežiūros tarnybos atstovai sulaikė grupę asmenų, kurie pirkdavo įvairius pigius sūrius ir pakuodavo juos į žinomų prekių ženklų pakuotes. Tai buvo kriminalinės struktūros, platinusios produkciją – falsifikatą. E. Simonio teigimu, šiuo metu apsisaugoti nuo suklastotų prekės ženklų yra labai sunku. Tam reikalinga ir griežta kontrolė, ir specialūs tyrimai, kurie padėtų nustatyti, ar prekė originali, ar padirbta.

Sprendimą vadina kompromisiniu Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos (LMEA) vykdomasis direktorius Giedrius Bagušinskas mūsų pieno produktų perdirbėjų sprendimą patikėti kai kuriuos prekės ženklus Rusijos įmonėms vadina savotišku kompromisu. „Tai nėra tobuliausias sprendimas, tačiau, ko gero, geriausias iš šiandien galimų. Žinoma, galima laukti ir nieko nedaryti arba bandyti išsaugoti buvusio populiaraus tame krašte ženklo žinomumą, kad jis nebūtų kopijuojamas, falsifikuojamas, kaip nors kompromituojamas arba iš viso pamirštamas. Rusija šiuo metu draudžia įvežti į šalį lietuviškus maisto produktus, tačiau nedraudžia, kad su tuo pačiu prekės ženklu jie būtų gaminami šios šalies įmonėse. Toliau viską lemia tarpusavio susitarimai. Jei kada nors Rusija savo embargą atšauks, joje esančios įmonės, iki tol gaminusios produkciją su lietuviškais prekių ženklais, turės tokią gamybą nutraukti, nebent būtų kokie nors kiti susitarimai“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė G. Bagušinskas.

Kokybė gali skirtis LMEA vadovo nuomone, šiuo atveju savotiškai rizikuoja ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos gamintojai. „Yra rizika, kad perėmusi prekės ženklą įmonė dėl įvairių priežasčių nepagamins tokios pat kokybės produkcijos, kokia buvo originali. Juk skirsis ir žaliavos, ir kai kurie komponentai. Dažnai įtakos turi net ir vanduo, kaip kažkada yra atsitikę alaus gamybos įmonėse. Tarkime, itališkų makaronų, kokius įsivaizduoja italai, Lietuvoje iš vietos grūdų nepagaminsi, nes jie kai kuriomis savybėmis gerokai skiriasi nuo užaugintų pietuose. Tas pats ir su pieno produktais. Identišką gaminį skirtingose šalyse pagaminti labai sunku“, – įsitikinęs G. Bagušinskas.

Mėsos perdirbėjai neskuba O kaip mėsos perdirbėjai, ar jie irgi rengiasi pardavinėti Rusijos įmonėms savo garsių gaminių prekės ženklus? Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos (LMPA) vadovas Egidijus Mackevičius „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad bent jau kol kas prekės ženklų perdavimo ar savotiškos jų nuomos kitos valstybės įmonėms asociacija nesvarstė. „Tai labiau individualus kiek­vienos įmonės reikalas ir tik ji pati gali apsispręsti, kaip elgtis dabartinėje nelengvoje situacijoje, kai Rusija ne tik tęsia lietuviškų maisto produktų embargą, bet dar net ir naikina kitais keliais į šalį patekusius. Iki šiol negirdėjau, kad kuri nors mūsų asociacijai priklausanti įmonė žengtų tokį žingsnį. Galbūt ir todėl, kad skirtingai nuo pieno konkretūs mėsos produktų prekės ženklai Rusijoje nėra taip išpopuliarėję“, – svarstė E. Mackevičius.

Įžvelgia nemažai rizikos LMPA vadovas mano, kad prekės ženklo perleidimas kitos valstybės įmonei – rizikingas dalykas, nes atgal jo taip greitai nesusigrąžinsi. Paprastai įmonės stengiasi išlaikyti savo prekės ženklą, ypač jei jis buvo populiarus, ta produkcija vertinta pirkėjų. Pasak E. Mackevičiaus, perleidus prekės ženklą kitai įmonei, visuomet iškils klausimas, ar juo pažymėta produkcija išliks tokia pati, ar tas ženklas nebus sugadintas. Naujasis gamintojas juk naudos kitokią žaliavą, įtakos kokybei gali turėti ir žmogiškasis veiksnys, požiūris į darbą, technologijos laikymasis. „Galbūt labiau toks žingsnis būtų pateisinamas, jei įmonė su tuo prekės ženklu nemato ateities plėsti gamybą arba turi kokių nors naujų planų. Tačiau šiuo atveju, manau, yra naudingiau tą ženklą įsigyti perkančiai pusei, nes ji, įšokusi į jau įsibėgėjusį gamybos traukinį, iš karto gali plėtoti savo verslą, gauti pelną. Antra vertus, nustojus kokioje nors šalyje pardavinėti prekę su iki tol buvusiu populiariu perkės ženklu, pirkėjai pamažu ją pamiršta, jo vertė krinta. Tokiu atveju, galimas daiktas, verslininkui apsimoka jį išnuomoti ir šiek tiek sumažinti patiriamus nuostolius. Juo labiau kad populiarūs ženklai kainuoja brangiai“, – mano LMPA vadovas E. Mackevičius.

Gamina vieni, prekės ženklą kabina kiti Ne per seniausiai kai kas atrado sensaciją: lietuviškas sūris „Laimė“ į Rusiją keliauja... iš Argentinos. Kas tai? Gal koks nors būdas apeiti Rusijos paskelbtą lietuviškų maisto produktų embargą? Pasak D. Trumpos, viso labo tai tik lietuvių, platinančių produkciją rusų rinkai, verslo vaisius. Anksčiau pagal jų užsakymus šis sūris būdavo gaminamas Lietuvos įmonėse, tai darė net ir AB „Rokiškio sūris“. „Tačiau šis „Laimės“ prekės ženklas nepriklauso nė vienai iš jų, nors receptūra iš esmės ta pati kaip, tarkime, Rokiškio. Tai didmenininkų platintojų prekės ženklas, o produkcija gali būti užsakyta pagaminti bet kur ir bet kurioje įmonėje. Kartais tokie didmenininkai įmonėms tiesiog pareiškia: „Jei norite, kad platintume jūsų produkciją, pagaminkite jos ir mums, tačiau su mūsų prekės ženklu.“ Taip ir atsitinka, kad Argentinoje pagamintas „lietuviškas“ sūris keliauja į Rusiją“, – pasakojo D. Trumpa. Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos vykdomojo direktoriaus G. Bagušinsko teigimu, toks verslas neretai vadinamas „privačia etikete“. Jei gamintojui ir didmenininkui apsimoka, jie bendradarbiauja. Gamina vieni, o prekės ženklą kabina visai kiti. Taip Latvijoje neretai gaminama vadinamoji lietuviška produkcija, o Lietuvoje – latviška, ir niekas nejaučia jokių skrupulų. Variantų čia yra daug.

Pataria atidžiau skaityti etiketes O koks išskaičiavimas tai daryti ir savotiškai „maustyti“ pirkėjus? „Čia ne apgaudinėjimas, o vadinamoji „privati etiketė“ . Tokios gamybos pagrindas – mažmeniniai tinklai. Jie paprastai turi savo prekybos ženklą, kurį deda ir ant jų užsakymu pagamintos produkcijos. Savo prekybos ženklus turi ir didmenininkai, kurie neretai užsakinėja tam tikrą produkciją ne tik savo, bet ir kitose šalyse, kur jiems yra naudingiau. Pirkėjas, įsigydamas lietuvišku ženklu pažymėtą prekę, dažnai net neįtaria, kad ji iš tiesų pagaminta, tarkime, Nyderlanduose, Argentinoje ar Kinijoje. Daug ką čia lemia kaina. Perkate, pavyzdžiui, „Obelių aliejų“. Bet jis nebūtinai yra pagamintas Obeliuose, o gali būti atvežtas iš Ukrainos ar Estijos. Ant kai kurių prekių tiesiog parašyta: „Pagaminta Europos Sąjungoje.“ Pripratę prie tam tikro prekės ženklo pirkėjai dažniausiai nepasidomi, kur iš tiesų ji pagaminta. Tai ne apgaudinėjimas, o tam tikras komercinis žaidimas. Jei žmogui iš tiesų labai svarbu, kur produktas iš tiesų pagamintas, jis tokią informaciją etiketėje ras ir galės rinktis. Tai mūsų globalaus pasaulio ir ekonominės integracijos pasekmė. Tokie „privačios etiketės“ produkcijos pardavimai Vakarų Europoje siekia apie 50 proc. Jei kam jie labai nepatinka, patarčiau atidžiau skaityti etiketes“, – sakė G. Bagušinskas. Gal iš tiesų verta, nes tada bent jau žinosime, ką valgome.

 Stasys JOKŪBAITIS „ŪP“ korespondentas

Autoriaus ir redakcijos nuotrauka