Vynuogynas padeda malšinti stresą

Idėjai reikėjo laiko

Su šeima Aringas jau ne vienus metus gyvena Biržuose. Nors sostinę buvo prisijaukinęs, 10 metų ten mokėsi, dirbo ir susipažino su žmona, ilgainiui suprato, kad jo širdžiai ji visgi tolima: „Pardavėme butą, viską palikome ir grįžome į tėviškę. Man šis sprendimas nebuvo kraštutinumas, nes Biržai – mano gimtasis kraštas, bet žmona, išvažiavusi iš didmiesčio, patyrė šiek tiek šoko“, – prisiminė vyras. Kaip patys sako, maždaug penkerius metus gyveno tarsi miestiečiai kaime. Nors labai norėjo didelio kiemo, žolės ir ramybės, kurią gavo, bet krašto teikiamų galimybių neišnaudojo.

„Ilgainiui pradėjome galvoti, kad jei jau esame kaime, turėtume pasinaudoti tuo, ką jis gali duoti. Svarstėme, ką prasmingo būtų galima nuveikti. Užsiimti žemės ūkiu, auginti javus ar gyvulius nenorėjome. O keliaudami Italijoje prisižiūrėjome gražių, romantiškų, išpuoselėtų vynuogynų. Iš pradžių šią mintį pasijuokdami iškeldavome tik šeimos rate. Tačiau pradėję domėtis sužinojome, kad, pasirinkus tinkamas veisles ir turint žinių, vynuoges galima auginti ir dar šaltesniuose kraštuose nei Lietuva – Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje. O mes esame tikrai kur kas piečiau“, – pasakojo vynuogyno šeimininkas.

Pradžioje sėmėsi žinių

Kaip sako Aringas, dabar Lietuvoje vynuogės yra ant bangos, bet tai labiau atėję iš Ukrainos ir Rusijos. „Ten žmonės augina daugiau desertinių veislių, o uogos didelės, gali būti netgi slyvos dydžio. Bet mūsų kraštas nėra Ukraina, todėl lepias desertines vynuoges auginti beprotiškai sudėtinga. Šios uogos dažnai serga, reikalauja daug priežiūros“, – pasakojo vyras.

Kadangi šeima pabėgo iš miesto, nes norėjo gamtos ir ekologiško gyvenimo, nusprendė: auginti ir prižiūrėti uogas su chemikalais – tikrai ne jiems. „Turėjome viziją viską auginti be chemijos, todėl ieškojome veislių, kurios derėtų pas mus. Reikėjo surinkti nemažai informacijos. Domėjomės, kaip vynuoges prižiūri Šiaurės Amerikos augintojai, skaitėme specializuotą literatūrą, siuntėmės knygas, tarėmės su kolegomis iš Latvijos, klausėme, kas jiems pasiteisino. Tik susirinkę nemenką duomenų bazę ėmėmės sodinti“, – su džiugesiu prisiminė vynuogyno šeimininkas.

2016 m. Aringas užsakė pirmąsias 70 veislių. Pamatęs, kad vynuogės auga, pradėjo dar labiau jomis domėtis ir nusprendė auginti šiek tiek daugiau. Po metų į 80 a plotą susodino apie 1 500 vynmedžių. „Pirmas derlius buvo 90 kg, 2020 m. – apie 1,5 t. Bus gerai, jei paukščiai neišles, bet labiausiai bijau krušos ar škvalo. Jei viskas eisis gerai, gal pavyks ir 3 t surinkti“, – spėliojo vyras. Jis svarstė, kad nuo vėjų, krušos galima apsisaugoti tinklais, tačiau tada labai sudėtinga genėti, be to, vaizdas nebus toks gražus, o estetika šeimai labai svarbi. „Juokiamės, kad vaizdas – svarbiausias dalykas. Augintojai, kurie parduoda daugiau vynuogių, į viską žiūri paprasčiau, jiems nereikia tobulo peizažo, bet aš noriu, kad viskas būtų gražiai išgenėta, neaugtų žolių“, – savo vizija dalijosi Aringas.

Finansinė grąža – antraeilis dalykas

Vynuogyno savininkas išsiaiškino, kad vynuogių vyno gamyba Lietuvoje negalima, nes įstatymų bazėje numatyta, kad vyną galima gaminti tik iš uogų ar vaisių, išskyrus vynuoges. „Kadangi vynuogės mūsų krašte seniau neaugdavo ir niekam jų nereikėjo, likusi spraga. Taigi nusprendėme ekologiškas vynuoges tiesiog parduoti. Deja, uogas sunku išlaikyti, sudėtinga transportuoti, o derlius sutampa beveik su visų uogų ir obuolių piku. Tad nutarėme įsigyti sulčių perdirbimo liniją (spausti, filtruoti, pasterizuoti ir išpilstyti). Pernai dar nebuvome visiškai pasiruošę, o šįmet, jei nebus gamtos kataklizmų, turėtų būti nemažai vynuogių sulčių“, – šypsojosi Aringas.

2020 metų derlių savininkai pardavė latvių vyndariams, kad ir kaip buvo gaila – juk tai pirmas tikras derlius. „Iki tol auginome pačius augalus, išskindavome, kad augtų šaknys. Dabar jau tikimės, kad galėsime lankytojams ne tik aprodyti erdves, kuriose jie gali gražiai nusifotografuoti, bet ir pavaišinti išaugintų vynuogių produkcija“, – viltingai šypsojosi šeimininkas.

Nors užtruko, kol atsirinko tinkamiausias veisles, tačiau dabar jau džiaugiasi rezultatais. Kaip vyras sako, mėgstamiausia veislė yra ‘St. Pepin’. Vienintelis trūkumas – tai moteriško tipo žiedas, ir reikia kitos veislės vynmedžio, kuris žydėtų tuo pačiu metu. Todėl viena eilė užsodinta ‘St. Pepin’, o kita – ‘Adalmiina’. Ši mažiau patinka, bet atitinka anos veislės žydėjimo laiką ir puikiai apdulkina. Vynuogyne veši ir daug latviškos veislės ‘Zilga’ medelių, kuri atlaiko net –40 °C, be to, uogos skanios ir tinkamos sultims gaminti.

Klaidos – iš patirties stokos

juokiasi, kad tai ne verslas, o beprotiškai brangus hobis. Abu su žmona turi kitus darbus, vynuogynas – streso valdymo priemonė. „Man be galo patinka jį prižiūrėti: genėti, ravėti – tai gana romantiška veikla, kurios visada norėjosi. Todėl su verslu vynuogyno nesieju, nes jis mums niekada neatsipirks. Nemanau, kad galėčiau konkuruoti su, pavyzdžiui, Čekijos augintojais, kurių derliai daug didesni“, – tikino vyras.

Pačešiūnas prisiminė, kad teko susidurti ir su iššūkiais, susijusiais su žinių trūkumu. „Tokį kiekį vynuogių Lietuvoje auginti pabandėme vieni pirmųjų. Dabar tuo užsiima kur kas daugiau žmonių. Bet kai mes sodinome, nebuvo su kuo pasitarti“, – pasakojo vyras. Pavyzdžiui, įrengiant atramas vynuogėms, vielas teko pertempti net šešis kartus. Iš pradžių atrodė, kad bus gerai, bet vėliau paaiškėjo, kad reikės perdaryti. Kita išmokta pamoka – neauginti šalčiui neatsparių veislių, kurias būtina dengti. Dabar vynuogyne 99 proc. vyn­uogių atsparios bent –33 °C.

Su patirtimi ir žiniomis suprato, ko reikia vynuogėms. Jos, kaip ir visi augalai Lietuvoje, kenčia nuo miltligių. Tai – pagrindinis peilis. Ši liga įsiveisia ten, kur drėgna, šilta. Tad vynuogynas turi būti ventiliuojamas, negali augti uždaroje patalpoje arba tarp miško, krūmų, nes vėjas neišdžiovins rasos. Užsilaikius rasai, susidaro palanki terpė grybams veistis, kyla daug problemų. „Šios uogos mėgsta pietinę saulę, kad daugiau sušildytų, kad kaitros pakaktų uogoms subrandinti. Taip pat joms reikalingas vėjas, vandeniui laidi žemė, kad neužmirktų. Idealu, jei nebūtų visiškas smėlynas, nes vynuogėms gali pritrūkti maistinių medžiagų. Geriausia juodžemis su smėliu ar lengvas priemolis, taip pat neutrali arba šarminė žemė, nes vynuogėms rūgšti žemė netinka“, – svarbiausius vynuogių auginimo aspektus paminėjo Aringas.

Įtraukė visą šeimą

Vyras užsiminė, kad vynuogyne nėra labai sunkių fizinių darbų, daugiausia laiko atima genėjimas, ypač kai tą reikia daryti rudenėjant. „Jei norima estetiško vaizdo, vynuogyną reikia prižiūrėti, genėti šakas. Visi įsivaizduoja vynuogyną kaip Italijoje – gražų, be nereikalingų šakų. Norint tokio vaizdo, reikėtų genėti beveik kas antrą dieną. Būtent nuo šio darbo į sezono pabaigą norisi šiek tiek pailsėti“, – pasakojo šeimininkas. Pasak jo, genėjimas – ir menas, ir žinių reikalaujantis darbas, nes reikia žinoti, kokio vaizdo siekiama, ką norima matyti po trejų metų: kokias šakas palikti, kaip jas formuoti, kur jos links, kam neleisti augti, nuo kurių šakelių uogas nuskabyti, kad jos augtų tvirtesnės. „Vynuogyne darbo labai daug, bet man tai patinka, tad negailiu nei laiko, nei jėgų, nei pinigų“, – šypsosi vyras.

Visgi prie darbų prisideda visa šeima. „Mano mažieji pagalbininkai Liepa ir Jonas jau ūgtelėję ir jie daug moka: genėti šakas, apravėti medžius. Aišku, jei prie darbų palikčiau vienus, tai, kaip ir kiekvienas vaikas, sugalvotų įdomesnių veiklų. Bet darbuojamės kartu, kalbamės jiems įdomiomis temomis, tad laikas greitai praeina“, – bendrystės svarbą įvardijo Aringas.

Paklaustas, ką patartų kitiems, norintiems auginti vynuoges, vyras šypsojosi. „Pasakyčiau, kad pirmiausia reikėtų gerai pagalvoti, dėl ko nori vynuogyno. Kaip minėjau, verslo, manau, nepavyks sukurti. Jei žmogus svajoja apie širdžiai mielą hobį, tada ši veikla tinkama. Pasveikinčiau, ranką paspausčiau ir padėčiau. Tačiau papasakočiau ir apie kasdienybę, nuolatinį darbą, kurio reikės įdėti“, – atvirai kalbėjo vynuogyno savininkas. Jis pridūrė, kad plėstis neplanuoja, nes nori išlaikyti vynuogyną tokio dydžio, jog teiktų džiaugsmą, bet ne vargintų. O jei kažkada vynuogių nebeaugins, ieškotų dar įdomesnės veiklos: „Galbūt auginčiau trumus (juokiasi).“

„Rasų“ korespondentė Aurelija UŠACKĖ

Aringo PAČEŠIŪNO, Editos ŠERNIENĖS nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.