Žiemos išlydėtuvių įdomybės

Švelni šiemet žiema, žiemužė... Bet ir tokią tenka išvaryti, nes iki Velykų teliko 40 dienų. Užgavėnės krikščioniškajame kalendoriuje atriboja pokalėdinį laikotarpį nuo priešvelykinio. Mįslė apie didžiąją pavasario šventę: „Septynios mylios sauso tilto, gale rožė žydi. Kas?“ Atsakymas – Velykos.

Kilmė – ta pati, papročiai – skirtingi Bažnyčios tradicijose šis tarpsnis – gavėnia, primenanti pasaulio Išganytojo apmąstymus vienumoje prieš pradedant Kryžiaus kančių kelią. Žinia, Velykų šventės data nustatoma pagal mėnulio ciklą: tai pilnaties sekmadienis po lygiadienio. Taisyklė galioja nuo 325 metų, ji įvesta tam, kad krikščioniškoji šventė nesutaptų su žydų Pascha (Peisachu, išėjimo iš Egipto minėjimu). Užgavėnių diena visada būna antradienis, nes septynių gavėnios susikaupimo savaičių pirmosios trys dienos atiduodamos linksmybėms – žiemai išvaryti ir pavasariui prisišaukti. O diena jau gerokai pailgėjusi, kaip tik kovo 4-ąją peršoks dešimties valandų slenkstį. Šventės pavadinimas kilęs nuo žodžio „užsigavėti“ – laikytis pasninko. Daugelis tautų turi savitus Užgavėnių papročius, nors šventės kilmė viena ir ta pati. Daug kur jos švenčiamos rengiant karnavalus, labai iškiliai ir triukšmingai.

Pritapo ir miesto kultūroje Mūsiškės Užgavėnės visiškai kitokios. Drąsiai galima teigti, kad yra išlaikiusios pačius archajiškiausius, gal net akmens amžiaus laikotarpio bruožus. Akivaizdžiai tebėra išlikusių agrarinės magijos elementų, skirtų žemei žadinti naujam gyvybės ciklui. O apskritai ši kaimo pramoga – labai įdomus, įvairių laikotarpių istorinių aplinkybių suformuotas etninės kultūros reiškinys. Pritapo linksmoji šventė ir miesto kultūroje, jas rengia kraštiečių bendrijos, etninės veiklos centrai. Štai į kiemą klegėdami, muzikuodami įvairiais instrumentais ir rakandais, barstydami pelenus, žnaibydamiesi, visokias išdaigas krėsdami suguža persirengėliai. Šeimininkas juos į vidų įsileis ir gerai pavaišins, jei atvykėliai bus šmaikštūs, aštria­liežuviai, išmoningi. Persirengėlių paprotys turi labai svarbų agrarinės magijos bruožą – tai ryšys su protėvių vėlėmis, vadinamasis nekrokultas. Iš esmės persirengėliai ir yra protėvių įvaizdžiai: toteminiai žvėrys ir paukščiai ir kita grupė – „svetimi“: vengrai, žydai, čigonai. Seniausios yra žvėrių ir paukščių kaukės – Meškos, Vilko, Gervės, Gandro. Jos tikriausiai kilusios iš genčių mitinių globėjų garbinimo.

Šventėje dalyvauja „atvykėliai“ Totemai bėgant laikui tapo kraštų, miestų ir didikų giminių herbais. Štai Meška – Žemaitijos simbolis, o Geležinis Vilkas – sostinės. Vėlesniais laikais žemės derlumo, vaisingumo sąvokos buvo susietos su naminiais gyvuliais, iš to – Ožio ir Avino kaukės. Daug kur būdavo „einama ubagais“ prisidengus drožtinėmis ar odos kaukėmis, vaizduojančiomis labai suvargusius, giliai raukšlių išvagotus veidus, – tie iš anapus, mirusiųjų pasaulio. „Čigonai“ ir išvaizda, ir elgesiu būdavę artimiausi tik­riesiems: siūlydavo mainus, paburti kortomis, stengdavosi ką nugvelbti. Mitologiškumo čigonų personažai neturi, tai rodo vėlyvą jų kilmę. Žydų, vengrų, čigonų kaukėmis nesišaipoma ir nesityčiojama iš tautinių mažumų. Esmė čia kita: Užgavėnių veikėjai ir išvaizda, ir elgsena pabrėžia, kad jie yra svetimi, kito krašto. Persirengėliai prisistato kaip atvykėliai iš šalies, kurioje viskas atvirkščiai, ir net saulė dangumi eina atbulai. Tas mitinis pasaulis esąs už vandenų, todėl atvykėliai sušlapę brisdami per vandenis. Mirusiųjų pasaulyje laikas neteka, tad jų kalboje painiojama praeitis ir ateitis. Pavyzdžiui, „žydas“ siūlo pirkti tariamą vištą – padvėsusią varną, kuri „gerai rytoj dėdavo kiaušinius“. Iš to pasaulio atvirkštumo ir persirengėlių pomėgis susikeisti drabužiais: vyrai rengiasi moteriškais, moterys – vyriškais.

Personažai primena istorinę praeitį Kaimuose dar buvo apsitaisoma Velniu, Ragana ant šluotos, Žirgu su raiteliu, Giltine, tokiu didgalviu ar neūžauga, vadinama Malpa ar Tiliuku. Kiekvienas tų personažų – istorinės praeities padarinys. Velnias bus kilęs iš vieno svarbiausių indoeuropiečių protautės dievų – Velino įvaizdžio. Tai būta gyvulininkystės globėjo, iš čia ir jo požymiai: ragai, kanopos, uodega. Ragana – Užgavėnių personažas, susiformavęs viduramžių istorinių metamorfozių procesuose. Senojoje baltų mitologijoje ir religijoje Ragana – miško dievaitė. Žirgas su raiteliu – vaikinukas, tarsi jojąs ant arklio, padaryto iš dviejų rėčių, paklodės, medinės išdrožtos galvos su pakuliniais karčiais, pasirišęs prie šonų aulinius batus. Šis Užgavėnių personažas yra savitas istorinės praeities priminimas, kai valstybės karinę jėgą sudarydavo raiteliai. Užgavėnių persirengėlių būryje ubagus lydi, vis paragindama dalgiu, Giltinė. Šio dažno žemaitiškose Užgavėnėse personažo vaidybinė funkcija – priminti, kad persirengėliai vaizduoja dvasias, atėjūnus iš mirusiųjų pasaulio. Giltinė paprastai susisupusi į baltą maršką, ant kurios gali būti išpiešti griaučiai. Jos kaukė – iš medžio išdrožta kaukolė. Įvaizdis nėra senas, tikriausiai perimtas iš mirties vaizdavimo bažnytiniame mene. Tiliukas – ar nebus tai mitinis kaukas, skalsą į namus nešantis? Protėvių vėlės, aplankydamos žmones per šventę, primena: greit ateis pavasaris, prasidės jo džiaugsmai ir darbų rūpestėliai.

Kliūdavo ir vienišiams Ir ateina ne nugąsdinti, bet padėti žmonėms rasti santarvę su gamtos stichijomis, įveikti negeroves bendruomenėje. Pavyzdžiui, pašiepia senbernius, vis nerandančius poros: tokį aptriušusį, šiaudiniu pančiu susijuosusį Sidarą vis stumia arčiau merginų. O Gervė – meilės paukštė – pažnaibo, pakutena prinokusias merginas, kad kitais metais vėl neliktų ant pernykščių šiaudų – netekėjusios. Numeta joms plunksną – „skriskime kartu“. Ir „žydai“ derėdavo pirkti „bergždenikes“ – užsibuvusias mergauti. Stengdavosi tokias merginas pašokdinti, pabučiuoti, skruostus ištepdavo suodžiais ar virto buroko raudoniu. Užgavėnėse būdavo suvaidinamos ir vestuvės. Jaunikiu paprastai aprengiamas koks nedidelis vyrutis, o nuotaka – kuo stambesnis vyras. Taip žaismingai parodomas kaimo rūpestis natūraliąja bendruomenės gyvastimi. Bet svarbiausia yra išvaryti piktąją žiemos dvasią, kad ir kaip ją vadintume: Žemaitijoje – More, Kotre, Barbora, Sene Kūniške, Aukštaitijoje – Gavėnu, Diedeliu, Seniu, Čiučela. Šių pamėklių galas liūdnas – vidurnaktį jos išvaromos iš kaimo, nustumiamos nuo kalno, paskandinamos eketėje ar net supleškinamos lauže. O Lašininio ir Kanapinio kova – labai senais laikais vykdavusių Meškos ir Briedžio, vasaros ir žiemos valdovų, varžytuvių aidas.

Skanioji šventės dalis Atsisveikinant su žiema sočiai valgoma: šeštadienį – tris, sek­madienį – šešis, antradienį – net devynis kartus. Žemaičiai šventiniam stalui išsiverda šiupinio iš kruopų ir žirnių su kiaulės stimburiu. Nes baigiasi mėsiedas: Kalėdų stalui buvo verdama kiaulės galva, o Užgavėnėms beliko uodega. Kiti tradiciniai Užgavėnių valgiai: šaltiena, spurgos, kimšti kruopomis žąsų kakleliai, kiaušinienė, įvairiausi blynai. Valgoma tai, ko norima turėti ir ateinančiais metais. Ant stalo būtinai reiktų pagarbiai padėti ruginės duonos kepaliuką. Tos lietuviškos, pačios skaniausios pasaulyje... O Šlyninkos malūne prie Zarasų kepami razavų miltų blynai! Pats malūnas – jau tris šimt­mečius menantis unikalus technikos paveldo statinys su išlikusia autentiška įranga. Jame galima apžiūrėti akmenines girnas, kruopinę, senovinį maišų kėlimo ratą, retų rečiausius šveicariškus valcus net su porcelianiniais volais… Dabar girnas varo elektra, tačiau šeimininkai Regina Veselienė ir Stanislovas Sutkauskis ketina atkurti ir vandens turbinas, kurias triukšmingai suktų Nikajos upelis. O kadangi senuose malūnuose būtinai vaidenasi ir velniai vestuves kelia, tai Šlyninka – labai tinkama vieta aukštaitiškoms Ažugavoms švęsti. Ir upelis su stačiais skardžiais – puiki vieta Gavėnu arba Gavanu atsikratyti, nes jis – aukštaičiams atsibodusi piktoji žiemos dvasia.

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.