Žirgynui labiau reikia ne gražaus stogo, o pašarų

„Lietuvos žirgynas“ turi naują vadovą. Pernai rugpjūčio 18 d. iš pareigų pasitraukus Žilvinui Tomui Badikoniui, svarbiausio šalyje žirgyno, kurio pagrindinė akcininkė yra Žemės ūkio ministerija, direktoriumi paskirtas Edgaras JENINAS. Ta proga kalbiname naująjį ūkio vadovą, kurio pavardė gerai žinoma žirgų veisėjams bei augintojams, o jam pačiam, gyvulininkystės technologo diplomą turinčiam žirgininkystės profesionalui, šis paskyrimas reiškia sugrįžimą į jau pažįstamą aplinką.

– Kokių minčių kyla antrą kartą – praėjus trejiems metams – brendant į tą pačią upę, imantis vadovauti „Lietuvos žirgynui“? – Tai yra valstybės valdoma įmonė. Vadovai keičiasi, kryptis privalo išlikti. Darbą reikia atlikti tą patį. Valdyba nustato užduotis, ministerija (ŽŪM) nuklysti neleidžia. Pagrindiniai tikslai nesikeičia, būtina išsaugoti vietinių veislių arklių genofondą, atlikti eržilų depo funkciją, teikti įvairias žirgininkystės paslaugas, platinti aukštos vertės veislinę medžiagą. – Ar jau patvirtinta naujos sudėties valdyba? Ji turi būti suformuota truputį kitokia negu ankstesnės, nepriklausoma ir nesusijusi su politika. – Kol kas dar veikia senos sudėties valdyba. Šiuo metu kaip tik vyksta naujos valdybos narių atranka. – Žirgininkystėje esate kaip žuvis vandenyje – šioje srityje esate seniai, nuo jos nenutolote ir tada, kai nevadovavote žirgynams (Sartų žirgynui, o sujungus valstybinius žirgynus – „Lietuvos žirgynui“). – Galima sakyti, kad Stasys Svetlauskas mane prieš daug metų atvedė į arklininkystę. Lietuvos arklių augintojų asociacijoje dirbau sekretoriumi, prezidentas buvo S. Svetlauskas. Varžybose teisėjavau, vertinau žirgus, dalyvavau Žemės ūkio rūmų žirgininkų susitikimuose... Niekada nebuvau nutolęs nuo arklininkystės. Ir dabar po darbo skaitau arklininkystės paskaitas Vilniaus kolegijos studentams. Iki pastarojo meto dirbau Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centre, administravau arklių veislininkystės informacinę sistemą – užtikrinau arklių apskaitą. – Jau tikriausiai spėjote apžiūrėti visus „Lietuvos žirgyno“ padalinius. Kaip vertinate startinę poziciją? – Startinė pozicija visuomet sunkoka pradedant vadovauti didelei įmonei. Bet nematau problemų, kurių nežinočiau, kaip išspręsti. Pirmiausia yra prioritetai, vadovybės (valdybos) keliami tikslai ir užduotys. Šiandien prioritetas – kuo mažiau administracinių išlaidų ir daugiau tiesiogiai dirbančiųjų su žirgais. Toliau – pelnas: akcinė bendrovė negali būti nuostolinga. Dar vienas dalykas – įmonė turi teikti naudą asociacijų nariams žirgų augintojams. Paslaugos jiems turi būti įperkamos, bet ir įmonei nenuostolingos. – Kalbėdamas apie naudą žirgų augintojams omenyje turite spermos banką? – Ne tik spermos banką, bet ir kergimą grynaveisliais žirgyno turimais eržilais. Augintojai, kurie turi daugiau pinigų, įsigyja gerą veislinę medžiagą, kiti – prastesnę, o paskui labai ilgai vargsta, kol po kelerių metų supranta, kodėl nėra rezultato, bet jau būna prarasta daug laiko. Žirgyno užduotis būtų veisline medžiaga aprūpinti visus žirgų augintojus, o pirmiausia asociacijų narius, nes jie laikosi selekcinių programų. Žirgyne garantuota veislinės medžiagos kilmė. Žirgai auginami vykdant kryptingą atranką. Augintojas arklininkystės neturėtų pradėti nuo mišrūnų, nuo nežinomos kilmės. – Anksčiau šios paslaugos augintojams taip pat buvo teikiamos... – Buvo šiek tiek kitokia politika, pirmiausia akcentuotas įmonės pelnas, kapitalo grąža. Nebuvo prioriteto paslaugą suteikti pagal privataus sektoriaus pageidavimus. Asociacijos juos (pageidavimus) išsakė. Viskas yra įgyvendinama, tik per skirtingą laiką – kas per tris mėnesius, kas gal per metus. Kai kurios žirgininkystės nišos yra tuščios, tai pavojinga – ateis kiti, užims jas. – Apie kokias paslaugų nišas, kurios šiuo metu yra neužimtos, kalbate? – Žirgų darbingumo testavimas, sėklinimo laboratorijos paslaugos, gydymas, žirgų kaustymas. Jau dabar užsieniečiai pas mus važiuoja teikti paslaugų. Jiems čia įsitvirtinus, vėliau konkuruoti bus labai sunku. Žirgynas gali pritraukti specialistų komandą, čia teikti paslaugas. Yra entuziastų, kurie atėję mokytis čia užaugs kaip specialistai. – Užsiminėte, kad vienas prioritetų yra administracijos mažinimas? – Administracija turėtų sumažėti iki 2014 metų lygio: tai yra apie 40 proc. Su tokia komanda anksčiau ir dirbome. Finansavimas buvo apie 25 proc. mažesnis, tuo metu buvo finansinė krizė, tačiau sugebėdavome pasiruošti kokybiškų pašarų, išmokėti atlyginimus ir dar šiek tiek pasiremontuoti turimą turtą. – Kokia šiuo metu didžiausia ūkio problema? – Pašarų gamyba. Šienapjūtę pradedame birželio 5 d., jau balandžio pabaiga, o technikos neturime, padargai seni, jau neberemontuotini. Vilniuje daugiau investuota į pastatų išvaizdą, stogus, bet žirgynui svarbiausia – kokybiški pašarai. Be jų nieko nereiškia geras genofondas: nebus gero kumelių apsivaisinimo, kokybiško kumeliavimosi, gerų kumeliukų, neužaugs geri žirgai. Vilniaus rajono žemės labai nederlingos. Žolės pakanka tik ganyti. Vasarą yra ir neganomų žirgų, jiems vežama žalioji masė. Pakankamai pagaminti pašaro Vilniaus skyriuje neįmanoma. Pastangos bus dedamos į Sartų ir Nemuno skyrius. Ir šiandien pašarai į Riešę vežami iš Sartų, Pagėgių savivaldybės. Transportuoti juos pigiau negu pirkti. – Jei būtų įgyvendintas investicinis ūkio modernizavimo projektas, parengtas 2013 m., matyt, situacija šiandien būtų kitokia? – 1 mln. 900 tūkst. litų – už tiek galėjome kardinaliai atsinaujinti. Buvo numatytas visos pašarų ruošimo technikos, Vilniuje – maniežo žirgams treniruoti atnaujinimas, daug būtino inventoriaus ir įrangos. Bet to nėra. Tenka viską planuoti iš naujo. Žirgyne žemės labai prastos, nepalankios ūkininkauti, technika genda. Užliejamosiose pievose nuslūgus vandeniui lieka grioviai. Technika turi būti patikima, netinka pigiausia, kuri sustos šienapjūtės metu. Jau nupirkta naujų traktorių, dabar reikia pasirūpinti, ką prie jų prikabinti. – Ar labai pasikeitė žirgyno darbuotojai per tuos trejus metus? Esate patenkintas savo komanda? – Nemuno ir Sartų skyriuose dirba tie patys žmonės, o Vilniuje pasikeitė kardinaliai. Su darbuotojais reikia mokėti kalbėti. Jokių piktumų negali būti. Žmonės žino savo vertę ir teises, žino, kiek gali uždirbti už keliolikos kilometrų. Turime susitarti ir sudaryti aplinką, kad norėtųsi eiti į darbą. Tam reikia įdėti jėgų ir proto, gerinti darbo sąlygas, įrangą. Turiu gerą komandą, trūksta tik dešiniosios rankos – tokio žemės ūkio specialisto, kuris ne tik matytų problemą, bet ir pasiūlytų jos sprendimo būdus. – Vilniaus skyrius išskirtinis tuo, kad čia nuomojasi gardus privatūs žirgininkai. Su ankstesne valdžia jų santykiai, švelniai kalbant, buvo ne itin šilti. – Iškilus problemoms reikia kalbėtis. Sutarėme, ką žirgyne taisyti. Bus sudarytos sąlygos – bus ir privačių laikytojų. Konkuruoti su kitais aplinkiniais žirgynais galima pasiūlant geresnes sąlygas. – Kaip manote, kiek laiko turi praeiti, kad būtų matomi veiklos rezultatai? – Kai ką jau galima pamatyti šiandien, kalbu apie santykius su privačiu sektoriumi. Nors jis dar negavo, ką pažadėjau, bet tai tikrai įgyvendinsiu, ir greitai. Po Joninių, kai bus pagaminti pašarai, bus ramiau ir nuosekliai įgyvendinsime tolesnius užsibrėžtus tikslus. Kai kuriems pokyčiams, kaip pagalba asociacijoms, nereikia net investicijų. Manau, per šią vasarą rezultatai tikrai bus matomi. – Valstybės valdomos įmonės viena paskui kitą yra peržiūrimos. Privatizacijos eilė ateis, matyt, ir „Lietuvos žirgynui“. – Genofondą gali saugoti ir privatus sektorius, tik tam reikia tinkamai pasiruošti. Atrinkti veislynus, įvertinti sąlygas, o, patikėjus dalį genofondo, stebėti. Yra vienas „bet“: žirgyne direktoriai keičiasi, o veiklos tęstinumas išlieka. Privačiame sektoriuje žmonės ir suserga, ir miršta, ir parduoda savo ūkius. Todėl reikia labai gerai įvertinti ir susiskaičiuoti. Žirgynas, manau, vis tiek turėtų išlikti, gal mažesnės apimties. Jis būtų kaip „buferis“, papildoma genofondo apsauga. Be to, privatus sektorius valstybei čia nepadės sutaupyti – yra patvirtinti genofondo išsaugojimo įkainiai, o žinant vidutines žirgų laikymo kainas privačiame sektoriuje įkainio sumos nepakaks. Mano nuomone, užduotis suformuoti valdybą ir paskirti direktorių yra paprasčiau ŽŪM negu privačiam augintojui. Visą genofondą atiduoti pavojinga. Turime pavyzdžių: entuziastai laikė žirgų bandą Zarasų rajone, bet žmogus paseno – kur dėti bandą? Gerai, kad atsirado kitas toks entuziastas, o jei ne? Banda sudaro didelę dalį visos veislės populiacijos. Į Lenkiją, Baltarusiją tie žirgai gali labai greitai iškeliauti. Prarasti galima greitai, o taip sunkiai populiacijas po vieną arkliuką atkūrinėjome. Mūsų visos veislės ties išnykimo riba: 693 žemaitukai, 674 stambieji žemaitukai, kiek daugiau tik Lietuvos sunkiųjų – 1,6 tūkst. ir senojo genotipo trakėnų – 1 115. Bet šie skaičiai nėra tokie, kad jau būtų ramu dėl jų išlikimo. Bet kokiu atveju nebus taip, kad „Lietuvos žirgynas“ šiandien yra, o rytoj jau ne.

Irma DUBOVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotrauka