Nuostolių pamokos ateities neprašviesins

„Sąlygos ūkininkauti kasdien darosi vis sudėtingesnės, – kalba Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) prezidentas Jonas Vilionis, – nepamatuotos viltys dėl valstybės paramos ūkininkus, ypač dirbančius gyvulininkystės sektoriuje, stumia į visišką užribį.“

Stokojama valstybės ambicijų

Pasak J. Vilionio, laikmetis reikalauja stiprinti nacionalinį žemės ūkio sektorių, nes maistas šiandien tapatinamas su valstybių nepriklausomybe.

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje (VDU ŽŪA) antradienį įvyko LPGA inicijuota diskusija apie žemės ūkio konkurencingumo stiprinimą, pasitelkiant mokslo, mokymo, verslo konsultavimo ir valstybės institucijų specialistus. Diskusijoje dalyvavo LPGA tarybos nariai – ūkininkai ir ūkių vadovai, VDU ŽŪA kanclerė prof. Astrida Miceikienė, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos direktorius dr. Edvardas Makelis, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos mokslininkas Giedrius Palubinskas, Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) atstovė Virginija Žoštautienė.

LPGA tarybos nariai diskusijos dalyviams priminė, jog dar 2017 m. gruodžio 1 d. buvo pasirašyta deklaracija „Dėl Lietuvos pieno sektoriaus plėtros strategijos gairių įgyvendinimo“, kurioje numatyta siekiamybė 2030 m. šalyje gaminti 3 mln. t pieno. Panašūs tiklai buvo kelti ir kitiems žemės ūkio gamybos sektoriams. Tačiau šiandien jau faktiškai susitaikyta su kiaulių ūkio saulėlydžiu, ant slenksčio – pieno ūkiai, o Rusijos karas Ukrainoje pakoreguos ir Lietuvos augalininkystės ūkių strategiją.

„Mokymasis organizuoti verslą naujomis sąlygomis turėtų atsiremti į vastybės ambicijas, – kalba asociacijos viceprezidentas Andriejus Štombergas, – būtent to šiandien ir pasigendame iš ŽŪM.“ Kritikos politinėms struktūroms negailėjo ir kiti asociacijos  tarybos nariai. „Šiandienos pamokos grindžia ateinančių dešimtmečių pagrindus pieno, mėsos, grūdų ūkiams“, – teigė LPGA tarybos narė Danutė Adamonienė.

„Svirplių augintojai nepamaitins Lietuvos, – šmaikštavo J. Vilionis, – mes turime aprūpinti vartotojus lietuviškos kilmės maistu, pirmiausia – pienu ir jo produktais.“

Šalies ūkininkai ir didžiosios žemės ūkio bendrovės atsisako pieninės gyvulininkystės, išparduoda karvių bandas kaimynams lenkams ir latviams, o tokių sprendimų priežastis – valstybės dėmesio stoka. Vienaip kalbama, kitaip veikiama.

Lietuvos pieno ūkių konkurencingumas dėl vyraujančių smulkiųjų ūkių išlieka vienas žemiausių ES. Pagal vidutinį ūkių dydį esame ES šalių sąrašo pabaigoje – todėl  vidutinės pieno supirkimo kainos šalyje yra vienos mažiausių Bendrijoje.

Tokias išvadas buvo pateikusi viena konsultacinė bendrovė, neseniai atlikusi nepriklausomą pieno sektoriaus apžvalgą Lietuvoje.

Per daug smulkių ūkių

Pasak tyrimo autorių, esmine pieno sektoriaus gamybos grandies problema ir toliau išlieka smulkių ūkių dominavimas. Lietuvoje maži ūkiai, laikantys iki 10 karvių, sudaro net 74 proc. viso jų skaičiaus, jie pagamina vos 11 proc. žaliavinio pieno. Tai seka mažas ūkių efektyvumas, nepakankama pieno kokybė, didesnės gamybos sąnaudos, dideli pieno surinkimo kaštai, ūkių nuostoliai ir ūkininkų priklausomybė nuo paramos.

Nors Lietuvoje ir vyksta pieno ūkių stambėjimo procesai, tačiau jų tempai lėti, o tai neleidžia pilnai išnaudoti gamybinio pieno pramonės potencialo. Smulkiųjų pieno ūkių finansinę padėtį blogina ir tai, jog Lietuvos pieno sektoriuje egzistuoja papildoma iš žemdirbių pieną superkanti tarpininkų grandis, kuri, perparduodama žaliavą perdirbėjams, pelnosi ūkininkų sąskaita. Be to, Lietuvoje pastaruosius dešimtmečius taikomų bazinių pieno sudėties dydžių nuokrypis nuo faktinių pieno sudėties rodiklių yra didžiausias tarp ES šalių ir ši situacija nekinta.

Pieno supirkimo kainos svyruoja visose ES šalyse, tačiau normaliomis rinkos sąlygomis jų svyravimas nepasižymi tokiais staigiais pakilimais ir giliais smukimais kaip Lietuvoje. Taip yra todėl, kad Lietuvos pieno žaliavos gamyba nėra subalansuota – turime per mažą stambiųjų ūkių koncentraciją, kuri galėtų garantuoti stabilų ir pakankamą aukščiausios kokybės lietuviško pieno tiekimą europine rinkos kaina.

Auga tik nuostoliai

Lietuvos pieno ūkiai pajėgūs pagaminti visą pieno perdirbėjams reikalingą žaliavos kiekį. Tačiau dalis primelžto pieno suvartojama savo reikmėms  (10 proc.), dalis jo eksportuojama (4 proc.), todėl lietuviškos kilmės žaliavinis pienas užtikrina tik tris ketvirtadalius viso perdirbimui reikalingo poreikio. Dėl lietuviško pieno trūkumo, jis importuojamas iš Latvijos ir Estijos stambiųjų pieno ūkių.

Šalies įmonių perdirbamo pieno kiekis dukart viršija Lietuvos vidaus vartojimo poreikius, todėl iki 60 proc. pagamintos produkcijos, iš kurios svarbiausi yra sūriai, eksportuojama.

„Per pastarąjį dešimtmetį karvių skaičius šalyje sumažėjo 66 proc., žemės ūkio produkciją gaminančių ūkių sumažėjo
34 proc., – kalba J. Vilionis, – mano nuomone, taip atsitiko dėl to, kad agrarinio sektoriaus strategai eina paskui įvykius „gesindami gaisrus.“ Pasak LPGA vadovo, vien per praėjusius 2021 m. Lietuvoje likviduoti 3 495 pieno ūkiai, kaimynams arba mėsos perdirbimo įmonėms parduotos 8 975 karvės. Pavyzdžiui, 2017 m. kovo mėn. šalies pieno ūkiuose laikyta 284 607 karvės, šiemet – 225 849.

„Dar neseniai už elektrą savo fermoje per mėnesį mokėdavau 1,8 tūkst. Eur, o dabar – 5 tūkst. Eur. Sojos rupinių toną karvėms šerti pirkdavau už 500 Eur, dabar kainuoja 1 000 Eur, tona rapsų – 700 Eur, – sako J. Vilionis, – žemės ūkio verslas tampa nuostolingas.“

Diskusijoje išsakytos mintys turėtų išsirutulioti į platesnį ir geriau motyvuotą pokalbį su Vyriausybės ir Seimo Kaimo reikalų komiteto atstovais. Valstybės gynyba prasideda nuo maisto krepšelio, į kurį žemdirbio dėka įsidėsime sūrį, duonos, lašinių.

 

 

2022.03.18

ŪP korespondentas – Justinas ADOMAITIS

Susijusios temos – skaitykite: ūkininkai; parama pienininkystės ūkiams;