Kalnelyje rymo brandūs klevai. Jie dar visai nuogi. Rodos, nei saulei, nei vėjams nejautrūs. Po didingų medžių kojomis dar pašalas, įsismelkęs į dirvos raumenis, neleidžia sujudėti gyvasčiai. Blyškiai šviečia saulė pro debesų šydą. Nuotaikingai skambina kanklėmis zylės, nardydamos šakose it gyvasis sidabras. Medžiai tyli, ir aš susičiaupęs. Toks...