Ūkininkai: kai kurie gyvuliai pavasario nesulauks

Lietuvoje tvartinis laikotarpis paprastai trunka apie 200 dienų. Tačiau pernykštės liūtys gyvulius į tvartus suginė daug anksčiau. Dabar jie jau baigia rupšnoti paskutinius pašarų likučius, o pavasario dar nematyti. Dėl pernai pliaupusio lietaus pašarų paruošti pavyko mažiau ir prastesnių. Gyvuliai pažadų sotūs nebus, todėl jų šeimininkai sunerimę ieško, kur įsigyti pašarų, kiti galvoja dalį jų parduoti ar paskersti.

Baiminasi dėl žolinio įsėlio Pašaro kokybė – gyvulininkystės produkcijos gamybos potencialas, įsitikinusi106 piendaves ekologiniame ūkyje (Rokiškio r.) melžianti Dalia Lūžienė-Malijonienė. Tačiau ji pripažįsta, kad praėjęs šienavimo sezonas buvo labai sudėtingas. Pernai pavasarį ūkininkė atnaujino žolinį pasėlį. Įsėjo svidrių, esparcetų, baltųjų, raudonųjų dobiliukų mišinį, kad silosas būtų cukringesnis, geriau fermentuotųsi. Investavusi į tai nemažai pinigų, laukė didelio ir kokybiško derliaus. Tačiau nors augalai augo puikiai, dėl drėg­nos šienapjūtės žolynai buvo sumaišyti su žemėmis, dalis jų mirko balose. Paskutinis atolas nupjautas tik spalį. D. Lūžienė-Malijonienė baiminasi, kad pasėti žolynai gali iššalti, mat šiuo metu laikosi apie 30–40 cm pašalas. Visam sezonui ūkininkė pasiruošė 1 200 šienainio ritinių. Jų turėtų užtekti iki tol, kol atšils, tačiau karvių mitybos racionas nepalyginamai prastesnis nei ankstesniais metais. Tai atsiliepia ir gyvulių sveikatingumui. Ji pastebėjo, kad šią žiemą karvėms dažniau triko virškinimo sistema, piene atsirado daugiau somatinių ląstelių, mažėja primilžis. „Pašarų kokybė labai prasta. Tyrimai parodė, kad šiųmečiai pašarai labai apkrėsti mikotoksinais, pelija, rasta nemažai pelenų. Jie kenksmingi gyvuliams, tačiau kito pasirinkimo neturime“, – nuogąstauja moteris.

Karvėms ypač stinga fosforo Dėl lietingo sezono ūkis negalėjo pagaminti ir kukurūzų siloso. 6 ha vešėję augalai supelijo dar laukuose. „Kukurūzų siloso niekur nusipirkti negalime. Vieni jo nepasiruošė, kitų labai prastos kokybės. Be kita ko, kukurūzai dažniausiai yra genetiškai modifikuoti, o ekologiniai ūkiai tokių auginti negali. Kiti ekologiniai ūkiai kukurūzų sėklą augina tik sau, o po tokios lietingos vasaros lietuviškos ekologiškos kukurūzų sėklos įsigyti nėra kur. Dėl to sertifikuotą sėklą siunčiamės iš Vokietijos“, – teigia pašnekovė. Melžiamos karvės su pašarais turi gauti užtektinai sausųjų medžiagų, kuriose netrūktų baltymų, vitaminų ir mineralinių medžiagų. Biocheminius kraujo tyrimus karvėms reguliariai atliekanti ūkio šeimininkė pastebėjo, kad galvijams šiemet labiausiai trūksta fosforo. Šio mineralo trūkumas įprastai pasireiškia sumažėjusiu gyvulių apetitu, nusilpusiu imunitetu, sumenkusiu primilžiu, silpnesne karvių ruja, jos sunkiau apsivaisina. D. Lūžienės-Malijonienė nuogąstauja, kad ekologiniams ūkiams mineralinių papildų pasiūla gana maža. „Papildų yra, tik juos išsirinkti nelengva. Reikia mokėti skaityti etiketes, kiek ir ko įeina į mineralų sudėtį, kaip juos įsisavina gyvulio organizmas. Ūkininkas turi būti praktiškai veterinaras“, – dėsto augintoja.

Tiesus kelias į bankrotą Niūros nuotaikos tvyro ir Dalios Ėmužytės ūkyje (Širvintų r.). Apie 600 ožkų, daugiau kaip 60 avių ir 5 žirgų savininkė sako gyvuliams sušėrusi šieną iki paskutinio šapelio, liko tik šiek tiek siloso. „Pievos buvo tokios šlapios, kad į jas įvažiuoti negalėjome. Dėl to praradome trečdalį šieno, laukuose jis supuvo. Anksčiau pasigamindavau tiek šieno, kad jo likdavo kitiems metams. Dabar gyvulius šeriame šienainiu. Tikiuosi, kad iki pirmosios žolės jo užteks. Jei žiema bus trumpa – ištempsime, jei ne – pašarų reikės pirkti. Tačiau ekologiško šieno nė su žiburiu nerasiu“, – susirūpinusi pašnekovė pastebi, jog gyvulininkams gerus pašarus permainingi orai trukdo paruošti jau trečius metus iš eilės. Ožkų augintoja pabrėžia, kad, esant dideliam pašarų stygiui, dalis ūkininkų bus priversti gyvulius parduoti, kiti – paskersti. „O ką belieka daryti? Pašarai brangūs, produkcija – pigi. Tiesiai šviesiai sakau: tai tiesus kelias į bankrotą“, – atvirai kalba patyrusi augintoja. Viena ožka per žiemą suėda apie 450 kg šieno, arkliui pamaitinti reikia 2 t pašarų. Tačiau ūkininkė susirūpinusi, kad šiemet šienainis it loterija – nuvyniosi plėvelę ir neaišku, kas po ja: sveikas pašaras ar puvėsis. „Jei teks išmesti nemažai ritinių, situacija bus tragiška“, – baiminasi ji ir priduria, kad pernai į tvartus anksčiau gyvulius teko suginti ir pašaru imti šerti ne tik dėl lietingo sezono, bet ir dėl apylinkėse siautėjusių vilkų, lūšių, kurie sudraskė avį, pora ožkų. Supelijusį šienainį moteris su ūkio pagalbininkais perrenka rankomis. Nors tai dar labiau didina sąnaudas, tai vienintelis būdas išsaugoti gyvūnų sveikatą. Tačiau net ir tokios pastangos ne visada pasiteisina. Ūkininkė pastebi, kad šiemet tiek ėriavedės, tiek ožkos itin prastai prižiūri jauniklius. „Avys neprižiūri ėriukų, jos turi mažai pieno, todėl jaunikliai krinta. Tai irgi siečiau su nevisaverčiais pašarais. Ekologiškai auginamos avys, ožkos ir taip kenčia dėl nesubalansuotos mitybos. Mes negalime įpirkti ekologiškų pašarinių daržovių, o pati auginti negaliu, nes neturiu žemės dirbimo technikos“, – kalba D. Ėmužytė. Ūkininkė iš savo kolegų taip pat girdėjo aibę nusiskundimų dėl šieno stygiaus. „Pasisekė tiems, kurie ritinius spėjo išvežti iš laukų, kitų mirko vandenyje, o galiausiai supuvo. Tiesą pasakius, gyvulininkai niekam nerūpi. Visi žiūri į grūdus, o kad mes turėjome milžiniškų nuostolių, daug kam nė motais“, – skaudžiai atsidūsta pašnekovė.

Pašarai brangsta, produkcija pinga Ūkininkė neabejoja, kad pavasarį šieno, šienainio kainos sieks rekordines aukštumas. Ji spėja, kad už šienainio ritinį gali tekti suploti iki 30 Eur. ŪP pasidomėjo pašarų kainomis interneto skelbimų puslapiuose. Tenka pripažinti, kad kainos iškalbingos. Antai kukurūzų siloso ritinys (850 kg) kainuoja 45 Eur, šieno ritinys – 15 Eur, šienainio ritinys – ne mažiau kaip 20 Eur. Pašarų, grūdų, mineralinių papildų kainos kyla, neatsilieka ir veterinarinių paslaugų įkainiai, dėl to, D. Ėmužytės įsitikinimu, šalyje nuolat mažėja gyvulių skaičius. Pasak jos, per didelė galvijų laikymo savikaina, todėl žmonės neįperka vietinės produkcijos. „Pašarų kainos eurais prisivijo anksčiau buvusias kainas litais“, – piktinasi ūkininkė. Kad ūkininkės įžvalgos ne iš piršto laužtos, rodo Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro Rinkos informacijos ir ekonominės analizės skyriaus duomenys (2012 m. pagaminti vieną ritinį kainavo nuo 12 iki 26 Lt). „Galiu pasakyti, kad, pavyzdžiui, ožkų produkcijos kainos įsivedus eurą atpigo trigubai. Anksčiau ožkos sūrio kilogramas kainavo 60–70 Lt, o dabar 5–6 Eur/kg“, – paradoksaliais kainų šuoliais stebisi D. Ėmužytė.

Dvigubi nuostoliai Prieš ketverius metus Vilniuje metę miesčioniškus darbus ir į kaimą atsikraustę užsiimti avininkyste Marius ir Reda Kruopiai (Panevėžio r.) jau nuo pat pradžių susidūrė su verslo po atviru dangumi „malonumais“. 80 Lietuvos juodgalvių ėriavedžių laikantys kaimo naujakuriai pasakoja, kad jų laukai buvo užlieti vandeniu, todėl pražuvo visi javų pasėliai. „Avims maitinti reikia 20 t avižų, bet visas mūsų derlius nuplaukė. Laukus įdirbti, apsėti ir juos prižiūrėti – brangus malonumas. Mes ūkininkaujame tik ketvirti metai, į kaimą atsikraustėme iš miesto, neturime jokios technikos, todėl viską tenka nuomotis. Reikėjo už nuomą susimokėti, pirkti grūdus, todėl tai dvigubas nuostolis“, – guodžiasi jauna moteris. „Šiemet neįstengiame avims patiekti traiškyto grūdų mišinio, todėl perkame tik avižas. Jų kaina labai išaugo. Įprastai už jas mokame 120 Eur/t, o dabar – daugiau kaip 200 Eur/t. Su nerimu laukiame sėjos, kai kainos dar labiau pakils. Ūkininkaujame ekologiškai, todėl labai sunku rasti kokybiškos sėklos. Jos atsivežame iš Molėtų, Šiaulių krašto“, – dėsto R. Kruopė. Nors giedros valandų trūko ir šienapjūtei, jaunieji ūkininkai suspėjo pasiruošti žolinio pašaro. Žiemai ruošiamų pašarų pagrindinę dalį sudaro pirmosios pjūties žolė, todėl ankstyviausia pjūtis ir davė aukščiausios vertės pašarą. Vėliau pjauta žolė – sumaišyta su žemėmis, ritiniuose rasta puvinio. Dar vienas šaukštas deguto medaus statinėje – prasti grūdai. Sudėjus visas ne pačios geriausios kokybės pašarų dedamąsias, rezultatas nekoks – ūkyje išaugo kritusių avių skaičius. Jaunieji ūkininkai išgirdę, kad bus kompensuojami nuostoliai nuo liūčių nukentėjusiems žemdirbiams, suskubo surašyti ir savo ūkio nuostolius. Tačiau po žinios apie naują žalos kompensavimo tvarką laukė kartus nusivylimas. „Briuselis skyrė pinigų, o mūsų valdžia nutarė juos paskirstyti tiems, kurie valdo tūkstančius hektarų. Tai yra visiška nelygybė“, – piktinasi R. Kruopė.

Sulaukė mažesnio prieauglio Vytautas Lapinskas (Prienų r.) mėsinius galvijus augina ne vienus metus, bet tokia šlapia šienapjūtė iki šiol nepasitaikė. „Šienainis tikrai prastesnis, bet, iki atšils, jo turėtų užtekti, – svarsto ūkininkas. – Pasiruošiau 300–400 šieno ritinių ir 600 – šienainio. Dabar laikau mėsinius galvijus: 40 žindenių, 2 veislinius bulius, likęs pusšimtis – prieauglis. Rudenį laukuose ganyti buvo sudėtinga. Pastebėjau, kad dėl sunkesnių sąlygų laukuose abortavo kelios karvės. Nuostolis tikrai nemenkas. Veršeliams duodame mineralų, į pašarus dedame mikotoksinų surišiklių, kad prieauglis geriau augtų.“ Veterinarijos gydytojai įspėja, kad pelėsių, grybelių, erkių toksinais užkrėsti pašarai gali sukelti apvaisintų karvių išsimetimą, pažeisti kepenis. Be kita ko, abortams įtakos gali turėti ir pašaruose esantys estrogenai. Jų daugiausia randama ankštiniuose pašaruose (liucernose, dobiluose, ypač raudonuosiuose). Šiemet gyvulininkams tikru galvos skausmu gali tapti ir išklampotos ganyklos. Baiminamasi, kad jose prasčiau žels žolė, todėl ir šie metai gyvulininkams gali tapti itin sudėtingi.

Problemos išlieka tos pačios

Arūnas RUTKAUSKAS LSMU Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikos vadovas

Didžiąją gyvulių raciono dalį daugelyje ūkių sudaro būtent žoliniai pašarai, tačiau sezono metu pasitaikančios meteorologinės kliūtys trukdė laiku juos paruošti. Jau pašarų ruošimo sezono metu buvo galima nuspėti, kad trūks energijos, bus gausu pelenų, mažesnis baltymų kiekis. Savaime aišku, šie pašarai bus naudojami iki naujojo derliaus, tad belieka atlikti pašarų tyrimus ir trūkumus kompensuoti įvairiais priedais (sojos, rapsai, grūdinės kultūros). Pašarai turėtų būti tiriami pasibaigus fermentacijai (jei kalbame apie silosuojamus pašarus) ir prieš pradedant naudoti naują kaupą ar tranšėją. Perėjimas nuo vieno pašaro prie kito turėtų būti laipsniškas, tolygiai keičiant raciono struktūrą. Nereikėtų pamiršti, kad atrajotojų virškinimas pagrįstas mikroorganizmų veikla, tad staigus pašaro sudėties pasikeitimas gali turėti įtakos jų žūčiai. Tragiškų pasekmių dėl prastesnės pašaro kokybės nepastebėta, tačiau jaučiamas produkcijos kiekio sumažėjimas, kiek nukenčia gyvulio sveikata, tačiau daugelis ūkių, atlikę pašaro tyrimus, kompensuoja tam tikrų medžiagų trūkumą pašariniais priedais ar kitomis pašarinėmis medžiagomis. Pieniniuose ūkiuose išlieka tos pačios problemos kaip ir ankstesniais metais: ketozė, mastitas, endometritas, nagų ligos. Nereikėtų pamiršti, kad lietingi metai trukdė paruošti ne tik pašarus, bet ir pakratus, tad ūkiuose, kuriuose sunaudojama daug šiaudų pakratams, pablogėjo ir gyvulių laikymo sąlygos. Todėl mėsinių galvijų ūkiuose pasitaiko veršelių viduriavimo atvejų, tačiau pagerinus kreikimą šios problemos išsisprendžia. Mėsinių galvijų išsimetimui daugiau įtakos turi virusinės ir bakterinės ligos. Tačiau tam įtakos gali turėti ir kergimo amžius (ypač pirmojo kergimo), fiziologinė būklė esamu metu ar bulius reproduktorius. Kaltinti vien pašarų nereikėtų. Tačiau vis dar pasitaiko ūkių, kuriuose mėsiniai galvijai šeriami tik blogos kokybės pašaru, nes ūkio savininkas neturi kitokio, o pirkti kitą turint savo – nelietuviška.

Monika KAZLAUSKAITĖ ŪP korespondentė