Už TMTG, prieš maisto švaistymą

Algimanto SNARSKIO piešinys

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) pareiškė sieksianti trumpųjų maisto tiekimo grandinių (TMTG) diegimo pagreičio ir maisto švaistymo stabdymo, gerus produktus dovanojant skurdžiau gyvenantiesiems. „Valstiečių laikais“ tokios vėliavos buvo keltos ne kartą, tačiau viskas pasibaigdavo obalsiais. Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas maisto švaistymui paskelbė karą.

Su įstatymais nepakeliui

Jau kuris laikas žemdirbių atstovai kalba, kad ugdymo įstaigose auganti karta būtų maitinama sveiku ir šviežiu maistu, bet pagalius į ratus kiša Viešųjų pirkimų įstatymo sąlygos. Jaunimui maitinti rengiamų viešųjų pirkimų konkursus įprastai laimi ne vietos ūkininkai, kurie galėtų maisto produktus ugdymo įstaigoms tiekti patys, o tarpininkai, siūlantys tai daryti pigiau, nes būtent mažiausia kaina yra pagrindinis viešojo pirkimo konkurso reikalavimas, Be to, tiekėjas turi užtikrinti visą maisto produktų krepšelį, o to vienas ūkininkas, besiorientuojantis į ganėtinai siaurą ūkininkavimo sritį, neišgali. Išeitis galėtų būti kooperacija, tačiau šį judėjimą stabdo tiekimo tarpininkai bei žemės ūkio produktų supirkėjai, palankiausias supirkimo kainas siūlantys stambiausiems ūkiams.

ŽŪM nuomone, viena iš priežasčių, trukdančių atkurti TMTG ugdymo ir viešojo maitinimo įstaigoms, yra vangus ūkininkų dalyvavimas viešuosiuose pirkimuose. Ministro patarėjas Daivaras Rybakovas po susitikimų su smulkiaisiais ūkininkais teigė, kad ūkininkai vis dar nežino, kaip jiems rasti maisto produktus viešųjų pirkimų būdu perkančias švietimo įstaigas, dalyvauti viešuosiuose pirkimuose.

Patarėjo nuomone, Lietuvos savivaldybėms labai reikėtų specialistų žemės ūkio skyriuose, kurie rinktų ir teiktų informaciją, koordinuotų viešuosius pirkimus. Lietuvos savivaldybių asociacijos komunikacijos vadovė Indrė Vaičiūnienė „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad savivaldybėms nėra deleguota viešųjų pirkimų koordinavimo funkcija ir savivaldybės nėra gavusios jokių aukščiausios valdžios nurodymų to imtis, todėl nebuvo reikalo ir savivaldybių atstovams diskutuoti šiuo klausimu. Be to, anot I. Vaičiūnienės, šiam papildomam savivaldybėms nedeleguotam darbui nėra skiriama nei papildomų lėšų, nei atitinkamų etatų žemės ūkio skyriuose. Tam nenumatyta pinigų ir valstybės ar savivaldybių biudžetuose.

ŽŪM pripažįsta, kad Lietuvoje viešųjų pirkimų procedūros vis dar yra sudėtingos – lengviau pasirinkti vieną tiekėją, kuris pristatys visus reikalingus produktus, o viešųjų pirkimų katalogas skirtas didesnėms produkcijos apimtims, nei įprastai gali pasiūlyti smulkūs ūkininkai. ŽŪM nuomone, ūkininkai turėtų glaudžiau bendradarbiauti ir kooperuotis, taip pat aktyviau naudotis Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų parama trumposioms tiekimo grandinėms ir vietos rinkoms skatinti. Ši priemonė skatina gamintojų bei perdirbėjų bendrą veiklą tiekiant vartotojams vietinės rinkos produkciją. Kuriantieji trumpąją maisto tiekimo grandinę gali gauti 120 tūkst. eurų vienam projektui. ŽŪM šią priemonę planuoja patobulinti.

„Barzdota“ naujiena

Bene pirmą kartą Lietuvoje TMTG terminas atsirado 2015 metų pavasarį, besibaigiant tuometei Seimo kadencijai. Vėliau, nuo 2018 metų, valdant „valstiečiams“, ši tema būdavo vis prisimenama kiekvienų metų pradžioje – ir 2019 metų, ir 2020 metų pavasarį. Tad dabartinis ŽŪM ryžtas – bent kol kas nėra visiška naujiena.

TMTG – logistikos terminu apibūdinamas maisto tiekimo principas, galiojęs dar prieš atsirandant prekybos tinklams, kurie tapo pagrindiniu tarpininku tarp maisto produktų gamintojo ir vartotojo, bet vėliau dėl verslo išmonės ir naujų technologijų įgijęs naujų formų. Pirmieji TMTG pavyzdžiai buvo kaimynų dalijimasis, tarpusavio prekyba maisto produktais (natūriniai mainai) ir prekyba turgavietėse bei krautuvėlėse. Išplitus prekybos tinklams, TMTG reikšmė ėmė menkti ir pagrindiniai maisto gamintojai – žemdirbiai – buvo nustumti į pašalę. Ant vartotojų stalo ėmė rastis vis daugiau atvežtinių ir anksčiau neįprastų maisto produktų, kurie vis labiau išstumia pagamintus vietoje.

Ūkininkai, neapsikentę prekybos tinklų diktato, vis aktyviau ėmė naudotis turgaviečių paslaugomis, o paskui pradėjo kurti išvažiuojamuosius turgelius, verstis elektronine prekyba. TMPG diegimo esmė – grąžinti prekybos maisto produktais principus į pradinę stadiją, kai maisto produktai ant vartotojo stalo patenka tiesiai iš jų gamintojo, pirmiausia žemdirbio, rankų, nes tik žemės ūkio produktų gamintojas gali užtikrinti maisto šviežumą ir kokybę.

Prekybos tinklai, deklaruojantys paramą Lietuvos ūkininkams, iš tikrųjų juos žlugdo, savo parduotuvių lentynas užversdami nežinia kokios kokybės, neretai gerokai pigesniais įvežtiniais maisto produktais. Atsiradus maisto produktų pertekliui, mažai kas prisimena paprotį ant žemės nukritusią duonos riekelę pakelti ir pabučiuoti. Kai maistas tapo pigus ir bevertis, paprasčiausia jo likučius išmesti. Būtent sumažinti maisto švaistymą ryžosi ŽŪM, užsibrėžusi vėl sutrumpinti maisto tiekimo grandines.

Maistas labdarai

ŽŪM užsibrėžė ne tik plėtoti TMPG, bet ir sumažinti maisto švaistymą, kad į atliekas nebūtų išmetamas žmonių mitybai dar tinkamas maistas. Kaip užkirsti tam kelią, pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Pavyzdžiui, Italijoje aukoti maistą skatinama savanoriškai, o štai Prancūzijoje ir Čekijoje galioja griežti įstatymai, nurodantys didiesiems prekybos centrams labdarai atiduoti neparduotą, bet dar tinkamą vartoti maistą.

Čekijoje nuo 2018 metų veikia įstatymas, reglamentuojantis privalomą maisto, neparduoto likus 2 dienoms iki tinkamumo vartoti laiko pabaigos, atidavimą labdarai. Rengiant šį įstatymą, bendradarbiavo valstybė, verslas ir labdarą priimančios organizacijos. Įstatymas galioja visoms didesnėms kaip 400 kv. m prekybos vietoms. Iš pat pradžių šis įstatymas sulaukė didelio pasipriešinimo. Daugelis sakė, kad labdara turi būti neprivaloma, tačiau dabar Čekijos prekybos tinklai pamatė naudą – maistą labdarai atiduoti pigiau, negu sunaikinti. Tokiu būdu laimi ir socialiai remtini žmonės, ir prekybos tinklai.

Čekijos ,,Maisto bankas“ galėjo išplėtoti savo logistikos tinklą regionuose, įsigyti specialių transporto priemonių, šaldytuvų, įdarbinti profesionalius darbuotojus. Pagal minėtąjį įstatymą labdarą gali priimti ir kitos Čekijos nevyriausybinės organizacijos, tačiau joms daug paprasčiau pasinaudoti ,,Maisto banko“ sukurta infrastuktūra. Jei Lietuvoje pavyktų labiau išplėtoti TMTG, panašių investicijų neišvengtų ir Lietuvos viešoji įstaiga „Maisto bankas“. Jos komunikacijos vadovė Miglė Petronytė „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad pastaruosius keletą metų labdarai renkamo dar tinkamo vartoti maisto judėjimas suaktyvėjo ir Lietuvoje.

„Dabar per metus nepasiturintiesiems išdalijame 8 tūkst. tonų, iš kurių 5 tūkst. tonų – nuo išmetimo išgelbėtas maistas, – sakė ji. – Suskaičiavome, kad esame pajėgūs maisto išgelbėti daugiau, todėl labai džiaugiamės, jog žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas jau kadencijos pradžioje įvardijo, kad kova su maisto švaistymu yra dabartinės kadencijos prioritetas. Esame tikri, kad maisto tiekimo grandinėje galėtume išgelbėti gal net 3 ar 4 kartus daugiau maisto, kuris šiuo metu yra sunaikinamas. Žinoma, tai būtų milžiniškas logistinis iššūkis.“ Anot jos, šiuo metu „Maisto banko“ ar kitų organizacijų (partnerių) savanoriai kasdien aplanko 512 parduotuvių, nuolat bendradarbiaujama su augintojais, logistais, maisto gamintojais. Ši veikla jau dabar būtų neįmanoma be visuomenės, verslo įmonių ir, žinoma, savanorių pagalbos, bet tam reikia ir daugiau valstybės dėmesio. Šiuo metu „Maisto bankas“ turi sandėlius penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, o parama pasiekia daugiau nei 200 skirtingų Lietuvos vietovių. Pasak M. Petronytės, „Maisto bankas“ planuoja turėti sandėlius ir mažesniuose rajonuose. Ten juos būtų paprasčiau pasiekti vietos ūkininkams ar su maistu dirbantiems verslams, taip pat didesnis sandėlių kiekis palengvintų paramos skirstymo procesą regionams. „Surinkę daugiau atliekamo maisto, ne tik daugiau prisidėtume prie maisto švaistymo padarinių mažinimo, bet ir galėtume maistu paremti daugiau žmonių“, – sako pašnekovė.

„Ūkininko patarėjas“ jau rašė apie Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos parengtus Labdarai ir paramai skirto maisto tvarkymo aprašymo pakeitimus, kuriais numatoma, kad labdaros organizacijoms bus galima perduoti ir užšaldytą mėsą, kurios tinkamumo vartoti laikas greitai baigsis. „Esame pasiryžę dėti visas pastangas, kad įmonės nenaikintų mėsos, o užšaldytą perduotų „Maisto bankui“. Įsipareigotume, kad, laikantis visų saugumo reikalavimų, mėsa pasiektų mūsų remiamas organizacijas ar pavienius asmenis“, – sakė M. Petronytė.

Kazimieras ŠLIUŽAS

ŪP korespondentas

 

2021-01-30