Garbingos kovos šešėlyje

Rugpjūtį pasirodžiusi buvusio Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidento Artūro Poviliūno ir šviesaus atminimo žurnalisto Aloyzo Urbono knyga „Nematoma olimpinio medalio pusė“ šokiruos ne vieną – atvirai, be užuolankų atskleidžiama visa šio komiteto veiklos „virtuvė“ nuo jo atkūrimo iki šių dienų, pateikiami skaudūs ir aštrūs faktai apie politikų, visuomenės veikėjų ir pseudopatriotų demagogiją. Knyga – tarsi buvusio ilgamečio LTOK prezidento vieša išpažintis, kodėl pats apsisprendė 2012-aisiais jau nekandidatuoti į šį postą, ir apie tai, kas slypi po olimpinio medalio blizgesiu. 

Olimpizmas – gyvenimo filosofija Doc. dr. Artūras Poviliūnas, Lietuvos olimpinės akademijos prezidentas, pernai padovanojęs įspūdingiausios sporto šventės – olimpinių žaidynių istorijos ir dokumentų monografiją „Olimpinė Lietuva“, dabar išleido visiškai kitokią – dialogo su šviesaus atminimo žurnalistu ir rašytoju Aloyzu Urbonu (Lietuvos ūkininkų istorijai, darbams ir skausmams skirtų leidinių „Po saule“, „Pilkų arimų šviesa“, „Sutikti agronomų žemėje“ bei „Gabrielės keliais“ autoriumi) knygą „Nematoma olimpinio medalio pusė“. Joje plunksnos bičiuliai atskleidžia ne tik pozityvius, bet ir neigiamus olimpinio sąjūdžio, olimpiečių, sporto žmonių bei kai kurių politikų moralės, doros, etikos klausimus. Knygoje atskleista LTOK „virtuvė“ – nuo 1988 m. gruodžio vienuoliktosios Vilniuje, ant Tauro kalno, entuziastingai atkurto ir nuėjusio labai sunkų kelią, kai 1991 m. rugsėjo mėnesį Berlyne posėdžiavę Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) Vykdomojo komiteto nariai vieningai balsavo už tai, kad Lietuva, Latvija ir Estija būtų grąžintos į pasaulio olimpinę šeimą. Tai buvo tikra kantrybės mokykla, kai tų pačių metų lapkričio vienuoliktąją TOK visam pasauliui paskelbė, jog pripažįstami šių šalių nacionaliniai olimpiniai komitetai ir jiems įteikiami kvietimai savarankiškai dalyvauti 1992 m. Albervilio žiemos bei Barselonos vasaros olimpinėse žaidynėse. Nebuvo įmanoma tramdyti džiaugsmo, užplūdusio širdis. Užmegzti įspūdingi ir naudingi praktiniai bei diplomatiniai ryšiai su tarptautinėmis ir šalies sporto organizacijomis, aukščiausiomis institucijomis, jų vadovais. Ne tik medaliai, įvarčiai, taškai, sekundės yra pagrindinis sportininko, dalyvaujančio olimpiniame sąjūdyje, tikslas. Olimpizmas yra gyvenimo filosofija, aukštinanti ir į darnią visumą jungianti kūno, valios ir proto savybes. Jungdamas sportą su kultūra ir švietimu, olimpizmas siekia kurti gyvenimą, pagrįstą džiaugsmu dėl įdėtų pastangų, gero pavyzdžio auklėjamąja galia, atsakomybe ir visuotinių etikos principų gerbimu – taip, komentuodami Olimpinės chartijos reikalavimus, knygoje rašo jos autoriai.

Dviese vienoje valtyje „Nematoma olimpinio medalio pusė“ turėjo pasirodyti 2013 m. Deja, vieno iš dialogo autorių – žurnalisto Aloyzo Urbono mirtis buvo greitesnė. Pasak Artūro Poviliūno, toji netektis labai sujaudino, sukrėtė moraliai. Ir knygos rankraštis buvo atidėtas. Tik atlėgus skausmui pasiryžta išleisti knygą ir kaip moralinį įsipareigojimą bendražygio atminimui. „Nematoma olimpinio medalio pusė“ – ne aimanų rinktinė. Kilnus žaidimas prieš grubią jėgą ir apgaulę. Garbinga kova prieš „dopinginį“ auksą. Ištikimybė olimpinei vėliavai ir patriotizmas prieš aklą vergovę pinigui. Tiesa prieš melą. Kai amžinosios vertybės susiduria su antipodais, atsiranda įtampos laukas ir kyla konfliktai, per kuriuos grūdinasi, bręsta, netgi sakyčiau, apsivalo visas olimpinis judėjimas. Pirmieji knygos – dialogo skyriai primena tarsi detektyvinę istoriją su Lietuvoje išugdyta penkiakovininke Donata Rimšaite, kuri nelauktai ir netikėtai nulėkė ten, kur pažadėta daugiau pinigų ir bet kokia moraline kaina, laužant Olimpinės chartijos reikalavimus, stengėsi patekti į XXX Londono olimpines žaidynes. O pabaiga – batalijų epopėja dėl LTOK sukurtos institucijos – olimpinės loterijos „Olifėja“, kuri jau daugelį metų savo lėšomis teikė ir teikia paramą olimpiečiams, padeda išgyventi pačiam Olimpiniam komitetui be valstybės dotacijų. Deja, akiplėšiškos „prichvatizacijos“ kadencijos metais kilęs nuožmus siekis kaip nors pasiimti tvarkingai ir pelningai veikiančią įstaigą savo globon sukėlė nesusipratimų, nepagrįstų kaltinimų LTOK vadovui audrą. Įtarinėta, jog loterijos versle galima siekti asmeninės naudos, prikišti rankas prie būsimų laimėjimų ir t.t. Kiek slenksčių teko numinti, kiek valdiškų durų varstyti, gaišti laiko su mažaisiais klerkais, dalyvauti Seimo komitetų posėdžiuose. Kiek patikrinimų, auditų, kontrolierių teko priimti, kol įtikinta, jog iš surinktų pinigų tik 8 proc. apyvartos skiriami LTOK išlaikyti ir gerinti olimpiečių pasirengimo sąlygas, o didžiulė dalis pelno atiduodama į valstybės biudžetą. Skaitytojų dėmesį patrauks Aloyzo Urbono aprašytosios diplomatijos pamokos pokalbiuose su Nepriklausomybės akto signataru advokatu Kazimieru Motieka. Įspūdingi apsimetėlių, chameleonų, lengvai pagal vėjo kryptį kaitaliojusių savo politinių pažiūrų vėliavas ir sąžinės spalvas irštvų valdžios struktūrose aprašymai. Neįmanoma ramiai skaityti ir apie pseudopatriotizmo pliūpsnius, kai LTOK teko atlaikyti 2008 m. raginimus, reikalavimus, nurodymus nedalyvauti, nepritarti, pasmerkti Pekino olimpines žaidynes. Ir apie skaudžią naktinės dopingo medžioklės „dramą“ 2012 m. Londone, kai iš septynkovininkės Austros Skujytės įžūliausiu būdu buvo „pavogtas“ olimpinis aukso medalis, o bokso ringo teisėjas pakėlė ne nugalėtojo lietuvio Evaldo Petrausko ranką, bet akivaizdžiai silpnesnio priešininko iš Pietų Korėjos. Ir pagaliau apie paradoksų grandinę, kai aukščiausiems valdžios pareigūnams, besiglebėsčiuojantiems su medalininkais, neapsiverčia liežuviai bent elementariu padėkos žodeliu prisiminti tuos, kas savo organizaciniu darbu prisidėjo prie įspūdingiausios olimpinės pergalės.

Purvo būta su kaupais Anot žurnalisto ir rašytojo Aloyzo Urbono, sporto vadovai įprato nesitikėti ir nelaukti gero žodžio. Ačiū, kad bent nedrabsto purvais. Tačiau to purvo vis dėl to būta. Ir su kaupu. Iš daugelio tribūnų, visais kanalais imta niekinti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą būtent tada, kai Lietuvai parvežtas didžiausias olimpinių žaidynių pergalių vainikas. Kasdien pylėsi užuominos, paremtos gandais ir nuogirdomis, apie tariamai neskaidrią LTOK finansinę veiklą; kad sportininkai priversti treniruotis itin nepalankiomis sąlygomis ir kt. Nusirista iki to, kad viešumoje visais skandalų varpais imta skambinti, vienai olimpietei prabėgomis pareiškus pretenzijas dėl smulk­mės – ne tos kokybės dovanos – automobilio. Nebuvo kur dingti nuo purvo, lipusio per kraštus. Šmeižtai, anoniminiai raštai, kai kurių žurnalistų demagogija skriste skrido LTOK prezidento Artūro Poviliūno adresu. Tačiau tai lietė visą olimpinę šeimą, įtraukdama į nešvarią kampaniją ir kai kuriuos olimpiečius. Pakelti tokią naštą iš tiesų buvo neįmanoma. Antai valstybės institucijos vadovas, vienam kitam sporto federacijos vadovui paprašius finansinės paramos, be piktos ironijos pasiūlo eiti į Olimpiečių gatvę 15 – ten, sako, jie pinigus varto maišais... Ir atėjo metas, kai Artūras Poviliūnas, lyg nujausdamas, jog tokio LTOK „spjaudymo“ lavina nesibaigs, paskelbė nebekelsiąs savo kandidatūros į ketvirtos kadencijos Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentus: „Jeigu taip norite, tai išeinu“. Tai įvyko 2012 m. rugsėjo keturioliktąją. „Pats pasirinkau šį kelią. Niekas manęs nekvietė „ant kilimo“ ir nediktavo, ką rašyti. Tai buvo mano asmeninis sprendimas. Sprendimas, padarytas visiškoje vienatvėje, neklausant patarėjų ir neieškant užtarėjų. Žingsnis, priimtas po ilgų ir kankinamų dvejonių, apsvarsčius visus „už“ ir „prieš“ bei įvertinus galimas vienokio ar kitokio poelgio pasekmes. Daug iššūkių yra tekę patirti. Atrodo, niekuomet nebijojau ir nevengiau susidurti akis į akį su jais. O štai dabar, tarsi kam skolingas ar prasikaltęs, slepiuosi krūmuose. Ir iš tiesų tomis dienomis mane slėgė prieštaringi jausmai. Tarsi neįvykdžiau pareigos, nepadariau visko, ką galėdamas. Tarsi apvyliau daugelio lūkesčius. Kartais mintyse net palygindavau šios dienos įvykius su praeitimi ir pagalvodavau: ar ne lengviau buvo mums grumtis su atvirai kenkusiais ir nesėkmės linkėjusiais Nepriklausomybės prie­šais, negu šiandien spėlioti, iš kurio šono grybštels beformė gliti medūza“.

Gal buvo teisūs tie, kurie ragino neskubėti Šiandien ne vienas didžiojo sporto geros valios žmogus spėlioja: galbūt teisūs buvo tie, kurie atkakliai ragino LTOK prezidentą neskubėti dėti tašką kovos arenoje, kurie tvirtino: esate reikalingas mūsų olimpiniam judėjimui. Jums trauktis per anksti. Tačiau tada gniuždomojo paskutinis žodis buvo ištartas neatšaukiamai. Pasak Artūro Poviliūno, knygoje daugiau neigiamų sporto gyvenimo faktų negu džiugių. Ji tokia – pirmoji Lietuvoje. Tegul skaitytojas pagalvoja, jog sporte reikia ir doros, ir moralės. Nėra jokio malonumo atskleisti tamsiuosius mūsų sporto istorijos puslapius. Lieka viltis, kad jie nesikartos ar bent kuo mažiau tokių pasitaikys. Bet ir nutylėjimas sunkiu akmeniu liktų ant sąžinės. Tegul sporto visuomenė žinos ir kitą olimpinio medalio pusę. Daugelis aštrių ir skaudžių faktų, kuriuos buvo pateikęs šviesaus atminimo bendraautoris Aloyzas Urbonas, sušvelninta, nutylėta, neskelbiama daugelis žinomų pavardžių. Aloyzas buvęs atviresnis ir be kompromisų. „Aš nenorėčiau nieko įžeisti, apjuodinti. Kliaujuos filosofine mintimi kelti vertybes, kurias gali gauti žmogus, iš tiesų puoselėjąs kilnias ir garbingas olimpizmo idėjas, kuriam ne vien pergalės svarbu, kuris išlieka kovos už pergalę džentelmenu. Kaip, pavyzdžiui, legendinis boksininkas Algirdas Šocikas... Per tris dešimtmečius didžiajame sporte pažinau daugelį, kurie buvo atkaklūs ir varžybose, ir gyvenime. Visam gyvenimui išliks širdyje pokalbiai su prezidentais Algirdu Brazausku ir Valdu Adamkumi, filosofu Arvydu Juozaičiu, sveikos gyvensenos ambasadoriumi Dainiumi Kepeniu, profesoriumi Kęstu Miškiniu, olimpinio sąjūdžio bendražygiu iš Latvijos Vilniu Baltinu. Nepamirštamas pasimatymas su Čekijos prezidentu Vaclovu Havelu, susitikimo akimirką ištarusiu šiltus žodžius Lietuvai, jos olimpiečiams“, – aiškina Artūras Poviliūnas. Knygoje šviesūs įspūdžiai bėga nesibaigiančia grandine. Ir neradome tinkamesnių žodžių šiam jausmui apibūdinti kaip rašytojo Ernesto Hemingvėjaus: „Šventė, kuri visad su tavimi“, – baigia savo olimpinio medalio apmąstymus dialogo bičiuliai – buvęs pirmasis atkurtojo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vadovas, Olimpinės akademijos prezidentas doc. dr. Artūras Poviliūnas ir šviesaus atminimo žurnalistas, rašytojas Aloyzas Urbonas.

Juozas SKOMSKIS

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.