Kiekvienas vabalas – savaip gražus

Rimantas Butvila.

Yra žmonių, kurie paniškai bijo kiekvieno ropojančio ar skraidančio vabzdžio. Dalis jais šlykštisi. Kai kurie stengiasi užmušti net palubėje ar kur nors spintelės kampe ramiai tūnantį vorą. Tačiau kai kuriems gamtos mylėtojams vabalai yra patys gražiausi gyvi pasaulio sutvėrimai. Vienas iš jų – jau kelis dešimtmečius juos renkantis Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Joniškio padalinio Satkūnų girininkijos girininkas Rimantas Butvila. Didžiausia ilgamečio miškininko svajonė – kartu su draugais Joniškio rajone įkurti pasaulio vabzdžių galeriją.

Svajonė tampa tikrove

Prieš keletą metų Joniškio rajone buvo įsteigta VšĮ „Pasaulio vabzdžių galerija“. Kai kas tokias kelių gamtos mylėtojų svajones vadina svaičiojimais ir utopija. Bet, pasirodo, tai – ne utopija, o gana rimti gamtos entuziastų ketinimai.

Būtent tokio profilio viešoji įstaiga su vabzdžių ekspozicija, prieinama plačiajai visuomenei, galbūt nebus tokia garsi, kaip esanti Kaune, Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, bet būtų rimta konkurentė Akmenės rajono muziejui, kuris eksponuoja retų pasaulio drugelių kolekciją. Jei kaimyninis Akmenės rajonas turi kuo sudominti turistus, kodėl to negali padaryti ir Joniškis?

Šiuo metu tariamasi dėl patalpų. Susitarus reikės jas tinkamai pritaikyti tokiai paskirčiai.

Entuziazmas ir preciziškas darbas

Po atsakingo tiesioginio darbo VMU Joniškio padalinio Satkūnų girininkijoje Rimantas tokiam pomėgiui skiria nemažą savo laisvalaikio dalį – išpakuoja draugų ir bendraminčių iš daugelio pasaulio šalių atsiųstus arba parvežtus įvairaus dydžio, spalvų vabalus, kitus vabzdžius. Juos reikia paruošti tinkamai eksponuoti: išskleisti gyvūnų ūsus, sparnus, kojas, kūnelius persmeigti entomologinėmis adatėlėmis, surašyti jų lietuviškus ir lotyniškus pavadinimus.

Rimanto detalios apžiūros laukia pakuotės su spragšiais, ūsuočiais, grambuoliais, kolegos parvežtais iš Venesuelos, Kinijos ir Afrikos.

„Tai – gana atsakingas ir ypač kruopštus darbas, nes vabzdžiai į mano namus dažniausiai atkeliauja mažais polietileniniais paketėliais, suvynioti po vieną ar kelis, prie kūnų prispaustais ūsais, sparnais ir kojomis, kad ilgos kelionės metu šios kūno dalys nenulūžtų ar nenutrupėtų. Be abejo, taip supakuoti jie atrodo ne tokie įspūdingi, nei yra iš tikrųjų. Tinkamai paruošti vabzdžiai atskleidžia tikrą savo grožį ir dydį“, – paaiškino jau beveik 30 metų tuo mielai užsiimantis R. Butvila, atsargiai kilnodamas nemažą „stirtą“ savo darbo kabinete sukrautų plačių, medinių, įstiklintų dėžių su šimtais tvarkingai eilėmis išdėstytų, aprašytų būsimajai galerijai skirtų eksponatų.

Ekspozicijai jau surinkta apie 30 tūkst. eksponatų, per 4 tūkst. rūšių. Jie surinkti ekspedicijų metu ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio šalyse: Uzbekijoje, Kazachstane, Tadžikijoje, Kirgizijoje, Mongolijoje, Turkijoje, Albanijoje, Kroatijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Prancūzijoje ir kitur. Yra eksponatų, parsivežtų iš Kinijos, Omano, Tuniso, Venesuelos, Peru. Juos taip pat reikės sudėti į ekspozicijoms skirtas dėžes.

Su gamtiniu požiūriu vertingais ir įdomiais eksponatais lagamine iš kelionių visada grįžta ne tik pats R. Butvila, bet ir keli jo draugai bei bendraminčiai. Rimantas ypač džiaugiasi kraštiečiu Raigardu Pontežiu, kuris būsimai galerijai iš savo ekspedicijų po Pietų Ameriką jau yra parvežęs daugiau kaip 1 000 vienetų retų rūšių drugelių, vabalų. Dar vienas entuziastas, drugelių kolekcionierius – Skakuose gyvenantis Juozas Dūda. Jo sukauptoje kolekcijoje – jau kelios dešimtys tūkstančių margaspalvių drugelių. Tokias draugų iš tolimų pasaulio kampelių parvežtas originalias dovanas Rimantas vadina geriausiomis lauktuvėmis.

Iki vos pastebimo

Jau parengti eksponuoti žiogai, cikados, vapsvos, laumžirgiai.

Pasak girininko, ir Lietuvos miškuose aptikti retą, iki šiol iš arti savo akimis neregėtą, tik vadovėliuose ar internete matytą vabzdį – be galo džiaugsmingas atradimas. Paskutinis, jo teigimu, įdomesnis rastas retas vabalas – prieš kelerius metus Pavirčiuvės miške aptiktas aštuoniataškis auksavabalis. Dar vieną retą vabalą – niūriaspalvį auksavabalį – jis yra gavęs dovanų iš Povilo Ivinskio, buvusio ilgamečio Vilniaus universiteto Ekologijos instituto Entomologijos laboratorijos vadovo, kurį vadina savo pomėgio kuratoriumi.

„Be to, kažkada niūriaspalvį auksavabalį Žagarės parke buvo radęs, po to Kamanų valstybiniam rezervatui padovanojęs joniškietis biologas Valentas Ramonas, – prisiminė R. Butvila. – Joniškio rajone, Nemeikšių ir Satkūnų miškuose, taip pat yra pavykę aptikti ir daugiau vabalų, Lietuvos raudonosios knygos atstovų: ąžuolinį skaptuką, pūzrinį ir didįjį skydvabalius, marmurinį auksavabalį. Tik apmaudu, kad iki šiol nepavyksta rasti vieno iš didžiausių į šalies Raudonąją knygą įrašyto Lietuvos vabalo – elniavabalio. Kadangi Lietuvos miškų sanitarinė būklė gerėja, tokie gražūs ir įspūdingo dydžio vabalai nyksta. Man visi vabalai gražūs ir unikalūs. Vieni – dėl dydžio, kiti – spalvos ar formos. Daugeliui žmonių įspūdį palieka Lietuvoje randamas vienas didžiausių vabalų – ūsuotis dailidė.“

Ilgamečio girininko pastebėjimu, visuomenėje susiformavusi neteisinga nuomonė, jog dauguma vabzdžių žmogui ir aplinkai yra žalingi. „Žalingų yra gal tik 7 proc. Visi kiti yra arba indiferentiški, arba naudingi. Pavyzdžiui, miškui labiausiai kenkia pušiniai verpikai, pušiniai sprindžiai, pušiniai straubliukai, įvairūs lapgraužiai, kinivarpos, ūsuočiai. Miškininkai vabzdžius stebi. Jei matome, kad vienos ar kitos jų rūšies skaičius gausėja, kviečiame Miško sanitarinės apsaugos specialistus“, – aiškino R. Butvila.

Pomėgis – nuo vaikystės

Didelis noras iš arčiau pažinti gamtą ir nepakartojamą bei paslapčių kupiną jos pasaulį Rimantą užvaldė dar vaikystėje. Dar tada jis pradėjo rašyti gamtininko dienoraštį. Rimčiau vabalais pradėjo domėtis mokydamasis Joniškio 1-ojoje vidurinėje mokykloje. „Pirmasis mano rastas vabalas – maždaug dviejų centimetrų dydžio briaunotasis ragijus (ūsuotis) – į mano kolekciją parkeliavo iš Vilkiaušio miško. Kolekciją pildė ir visi kiti – lapgraužiai, grambuoliai, boružės. Kai tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje studijavau miškininkystę, taip pat reikėjo surinkti miško vabzdžių kolekciją. Vėliau, pasiūlius profesoriui Simonui Pileckiui, ją padovanojau Kazlų Rūdoje besikuriančiam Miškininkystės muziejui. Kai baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją sugrįžau dirbti į gimtąjį Joniškio rajoną, šį pomėgį buvau kiek apleidęs, nes trūko laiko, nebūdavo tinkamų dėžučių eksponatams sudėti“, – aiškino kolekcininkas.

Miškininkas R. Butvila tvirtai įsitikinęs, jog po visų karantinų pasaulio vabzdžių kolekcija Joniškio rajone pagaliau lankytojams atvers duris. Jis neatmeta galimybės ten dirbti ir žmonėms pasakoti apie nuostabius mūsų antruosius namus – gamtą, kai išeis į pensiją.

Birutė ČIŽIENĖ

 

Autorės ir Rimanto BUTVILOS nuotraukos

2021-01-18