Išaušo moteriško triumvirato diena

Keistu laiku gyvename... Prezidento rinkimai Jungtinėse Amerikos Valstijose užėmė radijo stočių, televizijos kanalų eterį, interneto ir popierinę žiniasklaidą. Vos ne kas pusvalandį buvo pranešama, kaip sekasi dabartiniam prezidentui Donaldui Trumpui ir pretendentui į šį postą Joe Bidenui. Atrodė, kad ta Amerika čia pat, ranka pasiekiama. Na, kažkur visai šalia Baltarusijos, kurios kova, siekiant iš sosto, atsiprašau, iš posto iškrapštyti rinktą ir neperrinktą Aliaksandrą Lukašenką, atsidūrė n-tojoje vietoje. Staiga niekam nebeįdomūs Baltarusijos miestų gatvėse lazdomis daužomi, spardomi, ašarinėmis dujomis nuodijami ir ankštose kamerose dusinami Baltarusijos žmonės. Visas dėmesys – Amerikai, tarsi, išrinkus JAV prezidentą, pasikeis ir baltarusių likimas. Ne. Tad ko lietuviai taip dėl Amerikos prezidento jaudinosi? Kurį iš dviejų pretendentų jie tame poste norėjo išvysti?

Dauguma žurnalistų kalbintų politikų ir politologų į tiesų klausimą, už ką atiduotų savo balsą, atsakyti nenorėjo, tad raitėsi it žalčiai prieš saulutę. To nenoro priežastis aiški. Kai kas gal manė, kad D. Trumpas kaip koks A. Lukašenka ragais nagais įsikibs į prezidento krėslą ir niekam jo neatiduos. Ir jei, neduok nedavęs, jų žodžiai pasiektų D. Trumpo ausis, Lietuvai tai galėtų atsirūgti. Kiti gi mąstė apie savo ateities karjeros vingius, kurie gali imti ir nuvesti į JAV. O kas tada? Tik Prezidentas Valdas Adamkus buvo tiesus ir pasakė, kad jis – už J. Bideną. Ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, iš pradžių pasakiusi, jog ir D. Trumpas, ir J. Bidenas – abu Lietuvai svarbūs, dar pridėjo, kad Europai geresnis antrasis variantas.

Keisčiausia, jog, gaudydami net ir menkiausias naujienas iš JAV, žurnalistai ėmė ir pamiršo apie rinkimus... Lietuvoje. Ir tai, jog taip ilgai jie nesuuodė nė vieno kandidato į ministro postą pavardės. Jei ne tas užsitęsęs balsų skaičiavimas Amerikoje, būtų lipte prilipę prie rinkimus laimėjusių partijų durų ir gaudę net pačius menkiausius atsidūsėjimus, pro kuriuos galėtų netyčia prasprūsti viena ar kita pavardė. O dabar kas vyko? Būsimoji valdžia aiškino, kad koalicijoje esantieji susitikinėja vieni su kitais, derina programas, kažką pasirašo, kažko – ne... Kitu atveju tokios užuominų sklidinos kalbos tik suerzintų plunksnos brolius. O tada per mažus ir didelius ekranus matytume prie sienos prispaustus, nuo įtampos prakaituojančius naujosios valdžios atstovus ir girdėtume klausimus: kas, kodėl, už kokius nuopelnus?..

Ak, tiesa, reikia būti sąžiningai ir pripažinti, jog dar liko vietos ir koronavirusui bei karantinui, kuris ne vieną senučiukę ar senučiuką trims savaitėms prie rudenio lietaus nuplaktų langų prilipino. Su kaimynu pasilabinti, šnektelėti negalima, tai, ačiū Dievui, į jį pažiūrėti dar niekas neuždraudė. Ir žiūri žilagalviai pro tuos langus. Kas turi šunelį ar katę, su jais pasikalba, kiti – su radijo aparatu pasiginčija, nes ne viskas, ką per jį girdi, jiems patinka. Glumina tik tai, jog nesigirdi kalbų, kas tiems žmonėms maisto, kitų būtinų prekių nupirks ir į namus pristatys. Apie pulkus savanorių, kurių pavasarį buvo tokia gausybė, kad net lankyti reikalingų žmonių pritrūko, kol kas nieko girdėti neteko. Negi ir dėl to kalti rinkimai Amerikoje?

Neteko televizijos ekranuose išvysti ir protesto mitingų dėl Danijos sprendimo išnaikinti penkiolika (kitais skaičiavimais – septyniolika) milijonų audinių, tarp kurių mutavęs koronavirusas jau plinta ir tarp žmonių. Teigiama, kad nuo šio viruso negelbės net vakcina. Dėl to, kad gatvėse nematome piketuojančių gyvūnų mylėtojų, matyt, rinkimų Amerikoje kaltinti negalima. Kai tenka rinktis tarp žmogaus ir gyvūno, neverta spėlioti, ką pasirenka žmogus. Jis maitinimosi grandinėje užima aukščiausią vietą, taigi, jis ir sprendžia, kam gyventi, o kam – mirti.

Pagaliau Amerika pasirinko! Na, gal yra ten dar vienas kitas neaiškus kabliukas, dėl kurių esą Rusija ir Kinija negali J. Bideno pasveikinti su pergale. Užtat Lietuva, kaip, beje, ir vos ne visas pasaulis, jau pasveikino išrinktą naująjį prezidentą. Ir iškart Lietuvoje jau kiti vaizdai. Ekranuose ir visoje žiniasklaidoje užsienio politiką vertinančių politologų veidus pakeitė būsimosios premjerės Ingridos Šimonytės ir koalicijos kolegių Viktorijos Čmilytės-Nielsen bei Aušrinės Armonaitės šypsenos.

Tik tie pasikeitimai valdžios piramidės viršūnėje atsidūrusioms moterims nebuvo tokie lengvi. Žurnalistų retorika vėl tapo aiški ir tiesi: „Dėl visko susitarėte, koalicijos sutartį pasirašėte, tad klokite, kuriai partijai kokie portfeliai atiteks!“ Būsimąją premjerę gelbėjo jos nevyniojamas nei į vatą, nei į blizgantį popierių tiesmukiškumas: „Suprantu, kad norite žinoti, bet aš dabar dar nieko negaliu pasakyti.“ Kitoms dviem buvo gerokai sunkiau, nes apie savo norus prasitarė anksčiau. Taigi dabar beliko... vinguriuoti, bet juk moterys tą kuo puikiausiai sugeba.

O gal tikrai neverta tiek daug norėti? Kas vadovaus Seimui, jau žinome, būsimąją premjerę, galima sakyti, taip pat jau turime, o tai, kad ir trečioji moteris neliks be posto, – aiškiau negu aišku. Aišku ir tai, jog ketverius metus Lietuvą valdys moteriškas triumviratas (I. Šimonytė kartą tai pavadino triummoteratu). Gal joms pavyks patvirtinti Margaret Tečer kažkada pasakytus žodžius: „Jei nori, kad kas nors būtų pasakyta, paprašyk vyro. Jei nori, kad kas nors būtų padaryta, paprašyk moters.“

Roma MĖČIENĖ