Ką atskleidė Konkurencijos tarybos „tyrimas“?

Situacija pieno sektoriuje vis sunkėja. Žalio pieno supirkimo kainos pasiekė protu nesuvokiamas žemumas. Perdirbėjai, nebeatlaikantys krizės ir embargo padarinių, pateikė prašymą ES Komisijai dėl lieso pieno miltelių intervencinių pirkimų. Ir štai pagaliau olimpinę ramybę nutraukė Konkurencijos taryba (KT), liepos mėnesį pateikusi ilgai lauktą pranešimą apie pieno ir jo produktų sektoriaus rinkos tyrimą.

Neliko vietos po saule? Išsamaus pieno sektoriaus tyrimo buvo laukta ilgai. Nepaisant trumpalaikio pagerėjimo 2013 metais, situacija pieno sektoriuje iš esmės negerėja jau daugelį metų. Ir Rusijos embargas tik užaštrino sektoriuje slypėjusias problemas, atvėrė negyjančias žaizdas. Kaip atsitiko, jog vietoje to, kad, vadovaujantis teisinės valstybės principais, būtų užtikrinamos visų rinkos dalyvių teisės ir „vieta po saule“, realybėje nevaldomai įsikerojo galingųjų „pinigų maišų“ interesai ir teisybė, o juos kontroliuoti turinčios institucijos skėsčioja rankomis. Ką galima artimiausiu metu skubiai padaryti, nuo ko reikia pradėti, kokius teisės aktus priimti, siekiant atkurti jėgų balansą pieno grandinėje – tokių atsakymų buvo tikėtasi ir vakar Jonavoje vykusioje pieno gamintojų konferencijoje, ir iš prieš daugiau kaip pusmetį pradėto Konkurencijos tarybos tyrimo. Konkurencijos taryba (KT) deklaravo, kad šiuo „tyrimu“ siekiama išsiaiškinti pieno sektoriuje esančias konkurencijos problemas, suteikti kuo daugiau informacijos apie sektoriaus veikimą rinkos dalyviams, rinką prižiūrintiems viešojo administravimo subjektams bei įstatymų leidėjams ir pateikti siūlymus dėl priemonių veiksmingai konkurencijai užtikrinti. Atrodytų, gražūs ir labai aktualūs siekiai, pasiūlysiantys galimus atsakymus į įvairiuose lygiuose nuolat vykstančiose diskusijose keliamą esminį klausimą dėl teisingesnio pridėtinės vertės paskirstymo maisto, bet, svarbiausia, pieno tiekimo grandinėje.

Metodas – anketinė apklausa Ar KT pavyko pasiekti užsibrėžtus tikslus šiame tikrai nemažos apimties „tyrime“? Didelių abejonių sukelia pats KT pasirinktas tyrimo metodas: anketinė apklausa. Nejaugi Konkurencijos tarybai nepakako įstatymais suteiktų galių išsireikalauti iš rinkos dalyvių galbūt komercinę paslaptį sudarančios medžiagos ir pateikti kompetentingą jos analizę? Jeigu nepakako, reikėjo pakviesti į talką kitus. Nors „tyrimu“ siekiama sudaryti įspūdį, kad atliktas reikšmingas darbas, sunku būtų pavadinti šį 80 puslapių kūrinį pieno rinkos tyrimu: beveik penktadalį jo (15 puslapių) sudaro literatūrinė dalis: pieno sektoriaus struktūros aptarimas, ES ir nacionalinių bei kitų teisės aktų apžvalga, supažindinimas su Žemės ūkio ministerijos ir kitų organizacijų veikla. Didžioji „tyrimo“ dalis – 30 puslapių – skiriama pieno gamybai ir supirkimui (pradedant nuo pieno gamintojų skaičiaus ir pasakojimo apie jau panaikintą pieno kvotų sistemą), o mažmeninei prekybai ir kainų grandinėms (tarsi savotiškam tabu) teliko vos 4 puslapiai. Nors būtent iš mažmeninės prekybos ir pieno produktų eksporto į visą pieno grandinę suplaukia pajamos, kurios paskirstomos visiems jos nariams. Šio lėšų paskirstymo analizės „tyrime“ nėra. Apsiribota tik tarsi probėgšmiais atlikta septynių pieno produktų kainų struktūros analize. Tačiau net ir ji neapima didžiausią pridėtinę vertę sukuriančių fermentinių sūrių ir kitų pieno produktų. Nenuostabu, kad tuose 4 puslapiuose, skirtuose mažmeninei prekybai, nebeužteko vietos „tyrime“ konstatuotai įvairiausių sutartyse taikomų baudų ir nuolaidų poveikio analizei ir suvaldymui reikalingiems instrumentams aptarti...

Ar pakeis situaciją? Ar galima tikėtis, kad šis „tyrimas“ pakeis situaciją, jeigu bene svarbiausia jame transliuojama žinia – būtinybė pieno gamintojams padidinti disponuojamo pieno kiekį, buriantis į kooperatyvus ar kuriant gamintojų organizacijas. Ši „Pieno paketo“ priemonė nelengvai skinasi kelią visoje ES. Komisijos ataskaitos „Dėl pieno ir pieno produktų sektoriaus rinkos padėties raidos ir pieno sektoriaus teisės aktų rinkinio nuostatų taikymo“ duomenimis, tik keturių valstybių narių gamintojų organizacijos kolektyviai derėjosi dėl pieno tiekimų. Priemonė yra gana nauja, reikia tobulinti teisės nuostatų rinkinį, mažinti administracinę naštą. Pavyzdžiui, Lietuvoje nėra patvirtintos juridinio asmens formos, kuri atitiktų praktiškai jokių pajamų neturinčios Gamintojų organizacijos statusą. Kita vertus, kai akcentuojamos problemos, apimančios vien tik žalio pieno gamybos ir pardavimo grandį, tačiau neliečiama nesąžininga praktika, mažinanti sektoriaus gyvybingumą, susijusi su perdirbimo (penkios didžiausios pieno perdirbimo įmonės perdirba apie 94 proc. viso perdirbamo pieno Lietuvoje) ir, svarbiausia, mažmeninės prekybos grandžių oligopolijų suvaldymo veiksmais, teigiamų permainų pieno sektoriuje tikėtis nereikia.

Ko buvo tikėtasi? Tikėtasi, kad bus atsakyta į klausimą, kokių priemonių turėtų imtis visos šalies institucijos, pra­dedant nuo įstatymų leidybos priežiūros, kad Lietuvos pieno ga­mintojai, kuriems bendrojoje (pabrėžiu bendrojoje) ES rinkoje mokama menkiausia kaina už pagamintą žaliavinį pieną, gautų bent jau ES vidurkį siekiantį atlygį. Kodėl parduotuvėje parduodamo 2,5 proc. riebumo (nuo kurio nugriebta dalis riebalų) pieno kaina siekia 81 ct, o pieno gamintojams mokama penkis kartus mažesnė kaina? Tiek pat, kiek kainuoja vanduo... Tik išpilstytas, kiekvieną dieną nešėrus, nemelžus, algų nemokėjus ir t.t... Gal mes gyvename Sacharoje ir tai normalu? Ar tai nėra pasityčiojimas iš žmogaus darbo? Ar tokie santykiai rinkos prievaizdų požiūriu yra normalūs, nekeistini ir nereguliuotini? Ramiai stebint visų lygmenų valdžios institucijoms, Seimui. „Tyrime“ turėjo būti atsakyta į klausimą, iš kur atsiranda tokie prekybininkų pelnai, iš kokių lėšų miesto centruose kaip grybai dygsta nauji prekybos centrai ir kaip juos reikėtų sutramdyti. Gal reikia teisės aktais sumažinti leistiną valdomos rinkos dalį ir dominuojančią galią, riboti antkainius ar PVM bent jau pieno produktams, įeinantiems į būtiniausių produktų krepšelį, uždrausti minėtą vienašališką ir neskaidrią baudų ir priverstinių nuolaidų sistemą, užkraunamą pieno perdirbėjams. Ar tai tuojau pat gali būti traktuojama kaip laisvosios rinkos, konkurencijos sąlygų pažeidimai? Pas mus, Lietuvoje, nors kitose šalyse yra kitaip. Ne kartą esu citavęs Europos Komisijos 2014 m. liepos 15 d. komunikatą, kuriuo patvirtinama, „kad nesąžiningos prekybos praktiką galima apibrėžti kaip praktiką, kuria akivaizdžiai nukrypstama nuo tinkamo verslo elgesio, kuri prieštarauja sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos principams ir kuri vieno prekybos partnerio vienašališkai primetama kitam“. Pradėti būtų galima nuo santykių pieno grandinėje reguliavimo, tačiau iki šiol niekas nepadaryta. Tai turėtų būti pagrindinis Konkurencijos tarybos uždavinys, o jeigu jai pačiai neišeina – kažkas turi ją paraginti...

Siūlo išeitį? Lengviausia užmerkti akis ir nematyti problemų, kylančių iš galingų prekybos tinklų dominavimo, ir patarinėti pieno grandinės apačioje esantiems gamintojams kooperuotis, burtis į gamintojų organizacijas. Pieno gamintojai ir patys tai žino ir tuo keliu, nepaisant visokiausių kliūčių, eina. Tik ne viskas yra taip paprasta. Šiandienė ES politika, šalies valdžios institucijos deklaruoja paramą smulkiajam ir vidutiniam ūkiui. Nenoriu būti apkaltintas šališkumu, bet kurstomas sistemingas smulkiųjų ir vidutinių ūkininkų, kooperatyvų bei žemės ūkio įmonių supriešinimas, deklaruojama tariama laisva, valstybės institucijų nereguliuojama rinkos laisvė kaip tik labiausiai pasitarnauja oligopolinių struktūrų interesams maskuoti, dėmesiui nukreipti nuo tikrųjų problemų. Apie kooperaciją kalbama nuo nepriklausomybės paskelbimo, bet yra taip, kaip yra. Gal ir bus pastatyta žemdirbių pieno perdirbimo įmonė, bet ir jos laukia sunkūs išbandymai. Valdžios institucijos, pradedant aukščiausiomis, jeigu jos jaučiasi savarankiškos ir atsakingos už šalies ateitį (kaip čia neprisiminti išmokų moduliacijos atvejo), turi suprasti, kad Lietuvos kaimas visais laikais buvo ir išlieka nacionalinio saugumo garantu, kad kaimo gyventojas, žemdirbys ar gyvulių augintojas ne tik sukuria ne vieną darbo vietą miestiečiui: vairuotojui, darbininkui, prekybininkui, bankininkui, bet ir išlaiko ilgametes tradicijas, saugo mūsų šaknis. Esame vis dar žemdirbiškos kultūros šalis. Deja, kaime vis rečiau begirdėti dainuojamos dainos. Nebent išmokėjus socialines išmokas. Tik tos dainos nebeskardžios. Skamba tik patvoriuose.

Jonas SVIDERSKIS Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos direktorius

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.