Našlio dalią pakelti padeda vaikai

Žaliosios rūtos aitrumu įvardijama našlės dalia. Tautosakoje daugiau užtarimo ir atjautos našlėms, o našliams negailima priekaištingų žodžių. Pasak vienos etnologės, toji rūstis vyriškajai pusei iš dalies todėl, kad anuomečiu mirtis be laiko išsivesdavo dažnų gimdymų nualintas moteris, likdavo pulkai našlaičių. Dabarty tarsi susikeista vietomis: gailiau užjaučiami žmonas palaidojusieji. Prie pat Utenos gyvenantis Leonardas Rinkevičius prieš beveik dešimtmetį su trimis vaikais našliu liko per paros mirksnį. Pozityvios mąstysenos, vis dar vienišaujantis vyras turi ir savitą požiūrį į jam tekusią dalią.

Paneigia stereotipus Apie skaudųjį laiką, sutrikdžiusį šeimos užutėkio ramybę, Leonardas papasakoja dar vaikams nesusirinkus ir nuo pirmųjų sakinių paneigia stereotipą, kad likti našliu skaudžiau negu moteriai netekti vyro. „Manieji teiginiai trys, – vardija dar penkiasdešimties neturintis našlys. – Pagal statistiką vyras uždirba dvigubai daugiau, todėl jam vienam likus lengviau išlaikyti šeimą. Moteriškus darbus vyrui atlikti lengviau negu moteriai vyriškus. Ir emocionaliai vyrai stipresni, nes vyrauja jų racionalusis pradas.“ Juodu su Jovita tuokėsi jauni, dar studentai būdami susilaukė pirmagimės Brigitos. Vėliau atkartojo Leonardo tėvų šeimos modelį: dvi dukros ir sūnus. Kalbinamas prisipažino saviesiems buvęs geras tėvas nuo pat kūdikystės dienų. „Mano seserys labiau prie tėvo linko, aš buvau mamos vaikas, todėl ir išmokau kepti, virti, megzti, siūti, nes giminėje buvo daug siuvėjų. Man visi darbai patinka. Brigitai gimus, iš karto tapau naktiniu tėčiu. Kai vėliau teko darbo reikalais ilgėliau išvažiuoti, iš pradžių žmona nerimavo: dukros užsirėks, o grįžusiam sakydavo: „Kai tavęs nėra, visai kitoks, budintis miegas pasidarė.“ Prisimenu smagų vaizdą: mudviejų lova vidury – abipus dukrų lovelės.“ Kai po dvejų metų gimė Monika, užklupo pirmasis išbandymas: gimdyvė dėl kraujagyslės krešulio paniro į mėnesio komą, tada ir tapo Monikutė močiučių augintine, nes tėčiui teko visi kiti rūpesčiai, kol žmona sustiprėjo, ir atrodė, kad ši, laimingai pasibaigusi, neganda paskutinė. „Nerimavau dėl Jovitos sveikatos, nes kraujagyslių liga sirgo ir buvo operuotas jos brolis, – pasakoja Leonardas. – Važiavome tirtis į privačią kliniką sostinėje: nieko nerado. Ji man užsimindavo, kad nori trečio vaiko, o aš jai – apie riziką. Bet lemta buvo gimti Juozukui, ir vėl baimė įslinko, nes mažylio širdelė netolygiai plakė – trejų metukų jį operavo, korekcija pasisekė, tačiau žmona jautėsi kalta, kad dėl josios troškimo sūneliui teko kentėti... Ir kai atrodė, jog visas kliūtis įveikėme, po penkerių metų ankstyvas rytmetis smogė iš naujo. Išėjusi iš vonios Jovita ištarė: „Jaučiu, man kažkas plyšo...“ Į Vilnių nebevežė, iš sostinės atskraidintas chirurgas operavo, bet... Ryte, lydėdamas ją į ligoninę, vaikams priminiau: „Išsimaudykite, pasiruoškite drabužius, važiuosime mamytės lankyti.“ Ir štai reikia pasakyti baisiausia. Koks nelaimingas, lyg be jausmų tada buvau, išsirėkiau vienas automobilyje. Staiga pagalvojau: vaikai tai su manimi, o kaip reikės uošvei pasakyti, kuri vieną sūnų iš mirties nasrų išplėšė, antrąjį, tragiškai žuvusį, jau laidojo ir štai sveikiausios dukros neteko. Sukviečiau visus artimuosius ir pasakiau. Nepamenu, ar vaikai iš mokyklos lankstinuką parnešė, ar pats kur skaičiau, kaip elgtis tokiai bėdai atsitikus, pasirodo, būtent šitaip. Skaudžiausia buvo išklausyti užuojautas per laidotuves: svetimų emocijas turi atlaikyti, kai savosios pjauna... Dukros be mamos liko pačioje paauglystėje, aštuonerių Juozuką guldydavausi į lovą, kad taip skaudžiai jos nepasigestų... Esu dėkingas uošvei, kuri leido man vienam auginti: nesikišo, netrikdė, jog vienas nesugebėsiu.“

Susispaudė į kamuolį Buities rūpesčiai, kuriais buvo įpratęs dalytis su žmona, neslėgė, labiausiai rūpėjo, kaip po mamos mirties paauglystę pereis dukros. Puse lūpų Leonardas užsiminė, kad pasitaikė ir aštrių žodžių išgirsti, bet vyriškai kantriai išlaukė ir laimėjo draugystę, abipusį pasitikėjimą. Kai anksčiau vaikai klausdavo, kokios dovanos norėtų Tėvo dienai, atsakydavo: „Gerų vaikų.“ Tokius turėdamas dabar prašo: „Noriu matyti laimingus.“ Džiaugiasi, kad Brigita dalykiška, turinti tikslą ir jo siekianti, pilietiška, o Monika altruistė, savanorystę ir visuomeninę veiklą išbandžiusi. Septyniolikmetis Juozas žavi humoro jausmu, kiek palepintas, nes sesių, močiučių numylėtinis, bet ir amžius dar toks, pereinamasis. Vėliau bendraujant su visu penketu, tėčio ir brolio santykius Brigita su Monika pavadina paaugliškais: vienam paauglystė dar nepasibaigusi, antram vos prasidėjusi... „Aš neprisimenu jo barančio, visada ramiai kalba, paaiškina“, – sako Brigita. „Labai džiaugdavomės, – prisimena mokyklos laikus Monika, – kai į susirinkimus mūsų tėveliai visada ateidavo abu. Kai kurios mokytojos net susigraudindavo: retenybė, kad abiem rūpėtų.“ Merginos prisimena: „Kai mirė mama, iš pradžių nutolome, paskui suartėjome. Kiekvienas savy skausmą išgyvenome, o paskui į tokį neišvyniojamą kamuolį visi susispaudėme. Tėtį tarsi iš naujo pervertinome, nes buvo įprasta su mama dalintis paslaptimis.“ Juozas įsiterpia, kad jį, dar mažą, išmokė vairuoti traktorių. Veža šieną, mažasis traktorininkas kabinoje, o tėvai ant šieno sugulę: nebijojo, pasitikėjo. Dar Juozas priduria, kad vakare pas draugus išeinant nenukerta kaip kirviu: kada turi grįžti. Visi trys tvirtina, jog jiems būdavo keista, kai draugai bijodavo, kad tėvai bars, baus, jei užtruks. Toks pasitikėjimas natūraliai išugdė atsakomybę. Kai Brigita, vos aštuoniolikos sulaukusi, pasakė norinti gyventi atskirai, tėtis nė puse žodžio neprieštaravo, o nupirko butą. Vėliau, kai su savuoju draugu nutarė ūkininkauti ir dovanotąjį parduoti verslo pradžiai, tėtis dar paskolino trūkstamų pinigų. Bendraujant visi vienu balsu teigė: „Mūsų tėtis labai geras, bet mes norime, kad jaustųsi ir laimingas.“

Laimės paieškų vingiuose Ne viena moteris yra atviravusi, kad sulaukus brandesnio amžiaus einamiausias jaunikis – našlys. Pasitaiko net kurioziškų situacijų: vienišės ateina į laidotuves velionės išlydėti, kad sužinotų kapavietę, suplanavusios paskum tarsi netyčia susipažinti su kapą lankančiu našliu. Leonardas iš tiesų geidžiamas jaunikis. Kupinas žavesio, artistiškas, beje, vaidinęs garsiajame Viešintų (Anykščių r.) teatre ir net filmavęsis Algimanto Puipos režisuotame filme „Velnio išvarymas iš Mykolų kaimo“. Sambūrių siela, nors visai nevartoja alkoholio. „Nutariau padrąsinti abstinentus, kurie, pakliuvę į kompaniją, stengiasi visokiais būdais išsisukti, tarsi tai gėdinga būtų: įsipila į stikliukus vandens ar degtinės pripiltuosius į pastalę išlieja. Man maga įtikinti, kad smagu ir be lašų drąsumui. Bandau išjudinti, užvesti dainą – priešgyniauja: nemokam žodžių, o aš pasiūlau dainyną. Nusipirkau keliolika, vykdamas į pokylį, vežuosi, negi sunku, ne ant kupros. Turi kažkas pradėti“, – įsitikinęs Leonardas. Jis neslepia, kad atgedėjęs dvejus metus sutiko moterį: „Lyginau situacijas: abu našliai su vienodu trijų vaikų kraičiu, aš materialiai stipresnis – josios vaikams padėsiu, ji maniesiems bent drauge taps. Nepavyko mudviem, tačiau nuoširdžiai džiaugiuosi, kad ji antrąkart sėkmingai ištekėjo.“ Vaikai, anąjį laiką prisimindami, sako, jog buvę sunku ir jiems. Bet kai tėtis susipažino su Egle, džiaugėsi: pagaliau! Suvedė juodu žirgai. Eglė – žirgininkės dukra, laisvalaikį su jais leidžia, Leonardas – žirgyno savininkas, jame kuria laisvalaikio tradicijas, yra įrengęs nedidelį viešbutuką pavieniams žirgų turėtojams. Tačiau pokalbiui baigiantis nuliūdina našlio žodžiai: „Eglutei reikia geresnio už mane, ji labai altruistiška, visiems tarnaujanti, o aš nenoriu jos užgožti ir tarnaitės man nereikia. Ir per jauna man. Be abejo, ji nori vaikų, o aš jau dairausi anūkų. Vis dažniau galvoju, kad ir vienam nėra blogai: turiu verslą, čia pat vaikai, tikrosios vienatvės dar ir nepajutau.“

Regina Stundienė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.