Ashburn +26,6 °C Dangus giedras
Sekmadienis, 23 Bir 2024
Ashburn +26,6 °C Dangus giedras
Sekmadienis, 23 Bir 2024

Naujas A. Mickevičiaus poezijos knygos leidimas: su didele pagarba net rašybos klaidoms

2023/02/10


2022 m. buvo minimas lenkiško ir lietuviško romantizmo jubiliejus. Jo atskaitos tašku yra laikoma pirmoji poeto Adomo Mickevičiaus poezijos knyga, kuri prieš 200 metų, 1822-aisiais, buvo išleista Vilniaus universitete (VU) veikusioje Juozapo Zavadskio spaustuvėje. Jubiliejaus proga VU muziejus pristato naują šios knygos „Adomo Mickevičiaus Poezija. Pirmas tomas / Poezye Adama Mickiewicza. Tom pierwszy“ leidimą.

Naujasis knygos leidimas parengtas lietuvių ir lenkų kalbomis. Originalių A. Mickevičiaus tekstų vertimą papildo literatūros tyrinėtojų ir knygos rengėjų tekstai, taip pat – dailininko Stasio Eidrigevičiaus iliustracijos.

Apie naująjį knygos leidimą, jo atsiradimo aplinkybes, vertimo iššūkius ir A. Mickevičiaus kūrybos aktualumą pasakoja knygos sudarytoja ir vyriausioji redaktorė, Lietuvos istorijos instituto vyriausioji darbuotoja dr. Reda Griškaitė, eiliuotų tekstų vertėja, kalbininkė prof. Regina Koženiauskienė ir knygos leidimo projekto vadovė, VU muziejaus direktorė Monika Ramonaitė.

Monika Ramonaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip kilo šios knygos projekto idėja?

Monika Ramonaitė: Vilniaus miestas yra laikomas lenkiško ir lietuviško romantizmo lopšiu. VU muziejus, planuodamas jubiliejinius metus, ieškojo būdų, kaip tinkamai juos įprasminti. Mūsų krašto romantizmo pradžia yra Adomo Mickevičiaus „Poezijos“ rinkinio išleidimas, todėl, be daugybės įvairių paminėjimo renginių, nutarėme, kad svarbu atsigręžti į romantizmo pradžių pradžią.

Su knygos sudarytoja dr. Reda Griškaite nutarėme, kad leidžiant šią knygą skaitytoją būtina supažindinti su pilna šios knygos publikacija, istorija ir leisti pamatyti tokį „Poezijos“ rinkinį, kokį apsispręsdamas būti romantizmo kūrėju išleido pats A. Mickevičius.

Reda Griškaitė. Gedimino Vitkaus nuotr.

A. Mickevičiaus „Poezija“ dabar įamžinta lietuvių ir lenkų kalbomis vienoje knygoje. Kuo tai svarbu abiem tautoms?

Reda Griškaitė: Dvikalbis leidinys yra logiškas ir istoriškai pagrįstas. Lenkų kalba – tai A. Mickevičiaus kalba, o kartu norėjome parodyti, koks poetas ir visa jo aplinka yra brangūs ir lietuviams. Žvelgiant iš šių dienų pozicijos, tai ne kultūrinių dalybų, o nuoširdžios meilės A. Mickevičiui išraiška. Šia knyga norėjome parodyti didelę ir lygiavertę pagarbą abiem tautoms. Tikiu, kad tokiam knygos variantui pritartų ir pats poetas.

Knygos turinys žavi ne tik A. Mickevičiaus baladėmis, romansais ir kitais poeto kūriniais, bet ir juos praturtinančiais tekstais. Taip yra atskleidžiama A. Mickevičiaus pirmosios knygos istorija. Kaip sekėsi atrasti poeto paslaptis? Su kokiais sunkumais ir atradimais susidūrėte?

Reda Griškaitė: Svarbus noras buvo pateikti originalą tokį, koks jis buvo pačioje pirmojoje laidoje – raidė raidėn, ženklas ženklan, su didele pagarba A. Mickevičiaus regionizmui ir net rašybos ar korektūros klaidoms. Žinoma, visa tai skaitytojui reikėjo išsamiai paaiškinti, papasakoti tiek pirmojo A. Mickevičiaus poezijos tomelio istoriją, tiek mūsų leidinio koncepciją.

Didelių atradimų tikrai nepadarėme, nes šios knygos herojus toks didis ir taip anatomiškai ištirtas, kad pasakyti ką nors, kas dar nebuvo pasakyta, tiesiog neįmanoma. Gal kiek naujas buvo noras suskaičiuoti pirmosios A. Mickevičiaus knygos laidos Lietuvoje egzempliorius. Atlikus apklausas paaiškėjo, kad Lietuvos atminties institucijose šiandien saugomi vos 7 еgzemplioriai: 3 – iš pačios pirmosios ir 4 – iš pakartotinės slaptosios laidos.

Kaip sekėsi versti A. Mickevičiaus kūrybą? Ar vertimui naudojote pirminius šaltinius?

Regina Koženiauskienė: Verčiau iš pirminio 1822 m. šaltinio, kurio originalą bus galima pamatyti vieno egzemplioriaus parodoje, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos surengtoje pristatomos knygos pasirodymo proga. Taigi versta iš unikalaus 513 vienetų tiražo, kurio atsiradimas skleidėsi paties autoriaus, jaunojo poeto romantiko, VU auklėtinio ir absolvento, ištikimiausių jo bičiulių bendramokslių, rėmėjų, redaktorių, leidėjų, prenumeratorių akyse.

Regina Koženiauskienė. Bartosz Frątczak nuotr.

Versdama jaučiausi tarsi atgimusioje bičiulių filomatų draugijoje. Mane supo kolegos, to paties VU bendruomenės nariai, XIX a. mokovai, patyrę A. Mickevičiaus gyvenimo ir kūrybos tyrėjai, profesionalai istorikai, lituanistai ir polonistai, poeto muziejaus darbuotojai, recenzentai, redaktoriai, leidėjai, iliustratorių komanda, visi dirbome ranka rankon.

Ar verčiant balades ir romansus susidūrėte su netikėtumais? Kas labiausiai įsiminė?

Regina Koženiauskienė: Susitikimų ir pažinties su poetu kelyje netikėtumu aš pavadinčiau mistišką sutapimą, atvedusį mane iki šių vertimų: mūsų VU Klasikinės filologijos katedra su visomis auditorijomis buvo įsikūrusi dabartinio A. Mickevičiaus muziejaus patalpose, kuriose gyveno ir kūrė poetas. Po 5 metų studijų vėl kelis dešimtmečius dėsčiau tose pačiose patalpose įsikūrusiems žurnalistikos studentams, o ir mano namai buvo visai šalia – tik per vieną čia pat vingiuojančios gatvelės pastatą.

Taigi susitikimų su poetu takeliai trumpi ir tie patys, bet iš tiesų gana ilgas ir sudėtingas vertimo kelias, primenantis alpinisto kopimą: nuo pirmo žengto žingsnio vidurinėje mokykloje, kur susižavėjusi deklamavau jo sonetus, nuo pirmos studijų dienos VU, po to nuo senųjų amžių poetų vertimų iki XIX amžiaus, kol pagaliau ėmiausi filomatų, ypač artimiausio Adomo bičiulio, šios knygos dedikato Jono Čečioto, rankraščių ir knygų vertimų ir galop paėmiau į rankas „Primulę“ – A. Mickevičiaus „Poezijos“ pirmąjį kūrinį.

A. Mickevičiaus baladėse galima aptikti nemažai mistikos, pamokymų apie gyvenimo tiesas, skausmo dėl prarastos meilės ir t. t. Kokios temos atsivėrė ar įsiminė Jums ruošiant vertimą „Poezijos“ pirmam tomui?

Regina Koženiauskienė: Pajausti ir perteikti epochos dvasią ir stilių – kiekvieno vertėjo siekis. Rodos, paprasta, skaidri ir aiški A. Mickevičiaus „Baladžių ir romansų“ lenkų kalba, bet ji turi tiek nenusakomos vidinės galios. Tai štai perteikti poezijos dvasios galią, ne prėską, o tikrą paprastumo žavesį, vaizdą, garsažodžių dermę, stilistikos plastiką ir yra sunkiausia. Poeto žodis tik atrodo paprastas, be puošmenų, bet visada apgalvotas, tikslus ir taupus, jis kartu ir vaizdas.

Iš tiesų „Baladės ir romansai“ – tai mitologija – senųjų metraščių, padavimų, legendų, sakmių romantinė stilizacija. Atidžiai ir garsiai skaitydama kartais girdėjau neįtikėtinai atskambančius senovinių sutartinių, raudų aidus.

Įdomu, kad Mickevičių šeimos dvarelis stovėjo pačioje Mindaugo kalno papėdėje. Poetas nuo mažumės sėmėsi legendų, mintimis mėgino pasinerti į paslaptingą ežerą, apdainuotą „Svitezyje“ ir „Svitezietėje“. Turbūt ne tik iš prigimtinės vaizduotės, bet ir iš istorijos studijų, patirtų įspūdžių, realios aplinkos talentingas poetas įgavo įtikinimo galių: žinai, kad tai legenda, o tiki jos realumu. Taip pat dauguma pirmosios knygos kūrinių persmelkti prarastos mylimosios vaizdinio. Mylima moteris, tapusi romantiniu literatūriniu vaizdiniu, regima ne tik beveik visose baladėse, bet ir „Kituose kūriniuose“, kurie autoriaus įdėti į šią knygą.

Knyga papildyta dailininko Stasio Eidrigevičiaus piešiniais, kurtais pagal poeto balades. Kaip tai praturtino šį leidimą?

Reda Griškaitė: Stasio Eidrigevičiaus piešiniai yra savita knygos sensacija. 1822 m. laida taip pat buvo iliustruota. Žinoma, mums vertinga viskas, kas kadaise buvo įdėta į pirmą A. Mickevičiaus poezijos knygą: ir lyra grojantys amūrai, ir antikiniai šalmai, ir graikiškos vazos, bet kartu tai ir klišės, kurias matome vos ne kas antrame tada Vilniuje leistame poezijos tomelyje.

Knygos „Poezye Adama Mickiewicza", t. 1 (Adomo Mickevičiaus poezija, Vilnius, 1822) antraštinis puslapis. Šaltinis: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto biblioteka

S. Eidrigevičiaus piešiniai buvo kurti tik A. Mickevičiui. Skaitytojas galės pamatyti ir 1822 m. laidos iliustracijas. Apskritai suderinti autentiką ir šiuolaikybę buvo vienas sunkiausių leidinio uždavinių. Ir čia visas knygos kolektyvas lenkia galvą prieš knygos dailininkę Eloną Mariją Ložytę. Džiugu, kad VU leidykla šį leidinį pristatė ir Knygos meno konkursui.

Jau laikant šią knygą savo rankose, ką ji Jums reiškia?

Reda Griškaitė: Man ši knyga – tai tarytum grįžimas į praeitį. 1987–1989 m. ir pati dirbau A. Mickevičiaus muziejuje Bernardinų gatvėje. Ten įvyko mano pirma rimta pažintis su Adomu. Po to nuolat jį sutikdavau ir savo moksliniame kelyje. Nes jeigu gyveni XIX amžiumi, nesutikti A. Mickevičiaus tiesiog neįmanoma.

Regina Koženiauskienė: Pristatoma knyga sunki ir svari tiesiogine ir perkeltine prasme – pirmiausia ji man reiškia didžiulę atsakomybę. Tai ne tik „Baladžių ir romansų“ vertimas, tai iškilios asmenybės pirmosios 200 metų knygos istorija. Tai ir „vainikų vainikas“ (autoriaus žodžiais, wianek nad wianki) poeto vardo institutams ir muziejams Lenkijoje, Lietuvoje ir pasaulyje, dovana mylimo Vilniaus jubiliejui ir jo perlui Vilniaus universitetui, autoriaus ir mūsų visų knygos rengėjų Almae Matri. Šios didžiulės knygos gimimo kitaip nei Vilniaus universitete, kurio kiekviena kertelė mena jauną Poetą, net neįmanoma būtų įsivaizduoti.

Monika Ramonaitė: Per visą knygos leidimo laikotarpį dirbau daugiausia jos užkulisiuose kaip projekto vadovė. Jaučiuosi visai didžiulei komandai labai dėkinga už šiuos pusantrų metų dėtas milžiniškas pastangas, bendrystę ir susitelkimą tam, kad šią knygą šiandien turėtume. Laikydama šią knygą savo rankose labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi tuo, kad ji parengta Vilniaus universitete, ten, kur prieš 200 metų jos istorija ir prasidėjo.

Nuo vasario 10 d. Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje veiks vieno egzemplioriaus paroda, kurioje bus eksponuojamas originalus 1822 m. A. Mickevičiaus išleistas „Poezijos“ rinkinys.

 

VU pranešimas

Dalintis