„Prieš Valstybę nepakovosi“, – sako šimtametę sodybą Turgalaukio kaime prarandanti gyventoja

Geležinkelio tiesimu nesidžiaugia žemės sklypų savininkai, kurių sklypuose numatytas europinės vėžės geležinkelis ar kiti infrastruktūros objektai. Žmonės su nerimu žvelgia į ateitį. Vieni neteks sodybų, o nežinodami, kiek už jas gaus pinigų, negali net dairytis naujų namų. Kiti praras žemes. Ar teks atsisveikinti su ūkininkavimu, ar ieškoti, kur nusipirkti, ko imtis – tokie klausimai irgi neduoda ramybės žmonėms. Telieka laukti ir viltis, kad po kurio laiko gyvenimas stos į vėžes.

Vieni netenka namų, kiti – žemių

Liudvinavo seniūnijos Nartelio kaime pati pirmoji sodyba prie kelio patenka į geležinkelio trasą. Ją numatyta nugriauti.

Prieš penkiasdešimt metų statytame name 81 metų Petronė Mereckienė gyvena viena, vyras miręs. Moteris girdėjo, kad sodyba dėl geležinkelio tiesimo bus paimta, kad turės kažkur išsikelti, bet per daug nesuka galvos. Namai ne tik jos, bet ir sūnų, tad marti viską tvarko. „Nežinau, kiek už mano namus išmokės, bet neįstengsiu nusipirkti kitų, nes išmoka teks dalintis su vaikais, jie irgi sodybos paveldėtojai. Kur gyvensiu, negalvoju. Gal manęs jau nebus, kai namus griaus“, – sakė senolė.

Kaimynystėje gyvenantis 56 metų Vytenis Biskys džiaugiasi, kad jo namai išliks, bet visą aplinkui žemę paima statybos reik­mėms. 20 arų namų valdos, 60 arų dirbamos žemės. „Nežinau, kokia bus ateitis, apsisprendžiau, kad gyvensiu čia ir toliau, jeigu nepradės namo sienos trūkinėti“, – kalbėjo vyras.

Ateities nematė

Gedimino gatvės pabaigoje gyvenantis Vidmantas Budrys „Suvalkiečio“ žurnalistus pasitiko kartu su šuniuku. Erdvioje sodyboje gyvūnų – ne vienas. Vietos ir katinams, ir šunims užtenka.

Iš mūsų pirmų išgirdęs žinią, kad jo namų negriaus, šeimininkas dar vis negalėjo tuo patikėti. „Lyg sunkų akmenį nuo krūtinės nuritinote“, – sakė. Jo namą, Marijampolės savivaldybės administracijai derantis su projektuotojais, pavyko išsaugoti. Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėjas-vyr. architektas Arvydas Bekeris atsakymą, kad sodyba nebus griaunama, gavo tik prieš savaitę.

74 metų Vidmantas Budrys sodyboje Gedimino gatvėje gyvena su žmona. Sako – tai jo tėviškė, čia gimęs, augęs ir pasenęs. Aišku, dabar sodyba išpuoselėta, namas perstatytas, pritaikytas gyventojų patogumui. „Viskas padaryta savo rankomis. Kaip įstengėme, taip kūrėmės, mums smagu čia gyventi“, – kalbėjo žmogus. Aišku, dabar nelengva, Vidmantas sunkiai vaikšto, puola ir kitos ligos, pas daktarus tenka nuolatos kursuoti. Dirbti jau nieko nepajėgia. Visa didelės sodybos priežiūra gula ant žmonos pečių, o abu – ne jauni.

Sodyba didelė: pirtis, tvenkinys, garažai, šiltnamis. Viskas savo rankomis padaryta. Ir vieta puiki. Gyveni mieste, bet jautiesi lyg kaimo vienkiemyje. Sodas, medžiai per tiek metų suaugę.
– Kai išgirdome žinią, kad namą nugriaus, nežinojome su žmona ką daryti. Svarstėme visokius variantus. Galiausiai buvome nusprendę įsigyti vagonėlį, pasistatyti prie tvenkinio ir pirties, ir čia likti gyventi. Tik galvojome, o kas kanalizaciją, vandentiekį įrengs. Mes jau nebepajėgiame, o svetur eiti ne tik kad nenorime, bet ir nepajėgiame. Reikėtų ieškotis namų, kraustytis, ne mūsų amžiuje tokie darbai, o kas padėtų, neturime. Tokia neviltis buvo, kaip toliau reikės gyventi, kad aš jau į šakas dairiausi, – atviravo sodybos šeimininkas.

Geležinkelis – prie pat naujakurių kvartalo

Europinės vėžės geležinkelio statyba paliečia ir Triobiškių kaimo Krėvos gatvėje esantį naujakurių kvartalą. Namai čia pastatyti maždaug prieš ketverius–penkerius metus. Visi modernūs, sutvarkyta aplinka, aptverti tvoromis. Viskas padaryta, tik gyvenk, vaikus augink. Vieno namo gyventoja jau žino, kad dėl geležinkelio bus nugriautas kaimyno namas priešais, šalia esančio gyventojo bus nurėžta dalis tvoros. „Mūsų namas lyg ir nepatenka į tą statybų lauką. Tik nežinome, kokioje aplinkoje gyvensime, kaip jausimės, kai nusities bėgiai, pasistatys triukšmą slopinančios sienelės. Dabar horizonte – laukai. Akiai vaizdas malonus“, – kalbėjo marijampolietė.

Pasak moters, to namo, kurį griaus, šeimininkas savo jėgomis jį pasistatė. Dirbo užsienyje, o grįžęs užsiimdavo statybomis. Dar ir jiems, kaimynams, tvorą tverti padėjo.

Griaunamos šimtametės sodybos

Liudvinavo seniūnijoje Turgalaukio kaime pirmuoju numeriu pažymėtas namas taip pat bus nugriautas dėl tiesiamos geležinkelio jungties. Erdvus vienkiemis su sodu, tvenkiniu, gyvūnais. Šeimininkai sako, kad namas daugiau kaip šimtą metų skaičiuoja. Čia gyvenę seneliai, tėvai, paskui auginti vaikai, dabar anūkai svečiuojasi. Prabėgusi ištisa kartų istorija ir staiga jos nebelieka.

– Tiksliai nežinau, kada namas statytas, bet mano mama 1934 metais jau šioje sodyboje gimė. Tikėjausi, kad ir mano vaikai čia galės gyventi. Aišku, namas perstatytas, šiuolaikiškai sutvarkytas. Nežinojome, kad jis patenka į geležinkelio teritoriją ir bus griaunamas, pirminis projektas buvo ne toks. Šią žinią išgirdau tik vasaros pabaigoje. Savaitę praverkiau, buvo baisu, skaudu, gaila, kiekvienas sodybos kampelis prižiūrimas, puoselėjamas. Paskui prakeikiau visus statytojus, o po kurio laiko atėjo susitaikymas, kad tu, žmogau, nieko nepakeisi, nepadarysi. Nė vienas dar prieš Valstybę nelaimėjo. Belieka susitaikyti su esama padėtimi ir išmokos už pastatus laukti, o paskui žiūrėti, kas bus toliau, ką aš pajėgsiu už tą išmoką nupirkti“, – kalbėjo sodybos šeimininkė Aldona.

Moteris pasakojo, kad nežinodami, jog sodyba bus griaunama, vasarą dar priestatą pasistatė, stogą uždengė. Laimė, kad viso namo stogo nespėjo pakeisti, neįsirengė šildymo sistemos oras-vanduo, neišsikasė tvenkinio.

Pasak Aldonos, jų sodybos vieta – ypatinga, didžiulis vienkiemis, aplinkui laukai, puikus privažiavimas, sutvarkytas kelias. „Aš puikiai žinau, kad bute neišgyvensiu, taip ir „Lietuvos geležinkelių“ atstovams, kurie buvo atvykę supažindinti su projektu, sakiau. Tai tas pats, kaip vilką iš girios išvesti ir apgyvendinti J. Basanavičiaus aikštėje. Aš visą gyvenimą kaime gyvenau, mieste, bute aš dūstu, mane slegia“, – kalbėjo moteris.

Aldona neslepia, kad nuo įtampos pašlijo sveikata, saujomis geria vaistus ir barniai namuose kyla dėl menkniekių, nes visų nervai ištampyti. „Mūsų kaimynų sodybą taip pat žada nugriauti. Jų irgi kelios kartos gyvenę. Sužinoję šią žinią verkėme kartu apsikabinę. Paradoksas, jų ir mūsų seneliai dirbo prie geležinkelio, buvo geležinkeliečiai, dirbdami ir namus kūrė, o dabar geležinkeliečiai be namų mus palieka“, – kalbėjo moteris.

Aldona su baime laukia sodybos vertinimo, nes tik tuomet žinos, kokius kitus namus pajėgs susikurti. O kol kas gyvena šiandiena, lanko visokie prisiminimai, susiję su čia nugyventais metais, norisi kuo daugiau iš to laiko atsiminti ir išsaugoti. „Buvo neigimo stadija, atmetimo, o dabar laukimo, nežinios“, – sako šeimininkė.

Loreta Tumelienė / SUVALKIETIS

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos