Švietimas – fabrikinė kapitalistinė sistema?

Lietuvos kaimiškų vietovių mokyklos uždaromos dėl mažesnio, nei numatė politikai, mokinių skaičiaus klasėse. Vaikai, netekę savo mokyklos, priversti mokslą tęsti tolimose didelėse ugdymo įstaigose, kurių klasėse neretai yra po 32–35 mokinius. Nuolat naikinant vienas valstybines bendrojo lavinimo mokyklas ir stambinant kitas, daugėja privačių ir pusiau privačių įstaigų. Mat didėja pastarųjų poreikis – tėvai nenori, kad jų vaikai būtų štampuojami mokyklose-fabrikuose.

Seimo narė Vilija Targamadzė nepritaria mokyklų naikinimo ir stambinimo politikai.

Ne uždaryti, o ginti

„Mokyklas, kurių klasėse mažai vaikų, reikėtų ne uždaryti, o ginti, aukštinti, remti ir stengtis, kad jų daugėtų. Juk tai svajonių mokyklos. Tobulas variantas! Na ir kas, kad mažos mokyklos finansiškai nenaudingos, nes per mažai mokinio krepšelių. Svarbiausia, kad jose, skirtingai nei didelėse, mokytojas gali daugiau dėmesio skirti mokiniui ir geriau jį išmokyti“, – įsitikinusi kaunietė, keturių vaikų mama Auksė. Jos septynmetis pirmagimis rugsėjį pradės lankyti privačią mokyklą. Joje vieno vaiko ugdymas per mėnesį tėvams atsieina apie 200 Eur.

„Dažniausiai privačias mokyklas lanko vaikai žmonių, kurie nori alternatyvaus mokymo – kad jų atžalos būtų ugdomos atsižvelgiant į jų asmenines savybes, per potyrį, patirtį, be pedagogų liepiamosios nuosakos ir patirdamos pažinimo džiaugsmą. Šie tėvai negalvoja, kad paliksiu vaiką mokykloje, o ji tegu jį išauklėja, išmokina, o mes nesikišime. Atvirkščiai – privačioje mokykloje tėvai labai įtraukiami į vaikų ugdymą“, – „Ūkininko patarėjui“ teigia Auksė.

Kitur mokslas brangesnis

Pasak pašnekovės, yra įvairių krypčių ir kainų privačių mokyklų. Vaikų tėvai jas renkasi, nelygu, ko nori. „Man svarbu, kad vaikas būtų ugdomas atsižvelgiant į jo individualybę ir supamas gamtos, jausdamas ryšį su ja ir kultūrinėmis vertybėmis. Todėl jam parinkau atitinkamą privačią mokyklą. Jos siekis – mokinį paruošti gyvenimui, teikiant jam pažinimo džiaugsmą, o ne gąsdinant egzaminais. Nesvarbu, kad šios mokyklos klasėse nėra interaktyvios lentos ir kiekvienam mokiniui po planšetę. Kam panašūs dalykai yra aktualūs, už vaiko ugdymą kitose privačiose mokyklose per mėnesį moka apie 500–1 000 eurų“, – sako Auksė ir viliasi, kad privačioje mokykloje, kurioje mokysis jos pirmagimis, o vėliau ir kiti trys vaikai, jie dalykų, kuriems nėra gabūs, bus mokomi švelniau ir kantriau, o ne gąsdinimais. Ten jie mokysis dėl pažinimo džiaugsmo, o ne liepiami, stumiami, taps motyvuoti, sąmoningi. Panašaus sąmoningumo yra vaikas, įpratęs kambarį tvarkyti todėl, kad tvarkingame gera būti, o ne todėl, kad tėtis rėks, jei nesitvarkys.

„Vaikystės sodo“ ugdymo įstaigoje.

Būtų smagu, jei…

Auksė, grįždama prie kaimiškų vietovių mokyklų uždarymo temos ir ją sugretindama su kita aktualija, sąmoningumo linki ir valstybei: „Socialiniai darbuotojai, apsilankę prasčiau gyvenančioje šeimoje ir aptikę nešvarias grindis, vaikus paima laikinajai globai. Geriau jie padėtų susitvarkyti, o ne atimtų vaikus. Taip ir su regionų mokyklomis – reikėtų jas ne uždarinėti, o stengtis išlaikyti vietos mokinių ir pedagogų, visos bendruomenės džiaugsmui bei geresnei šalies ateičiai. Smagu būtų, jei visos šalies mokyklų klasėse mokytųsi po mažai vaikų ir mokytojai nepritrūktų dėmesio, kantrybės, ir, skirtingai nei dabar, net pradinukams nereikėtų korepetitorių. Kol įprastose mokyklose vaikų daugybė ir jose netaikomi alternatyvūs mokymo metodai, mano nuostata tokia: užuot leidusi pinigus šeimos atostogoms ar brangiems dalykams, skirtiems vaikams, geriau būsiu rami, leisdama juos į privačią mokyklą.“

Lyginami su gabiaisiais

„Masinės, įprastinės mokyklos skirtos gabiems vaikams. Jie spėja su dideliu mokymo tempu, o ką daryti nespėjantiesiems – menkesnių gabumų vaikams ar turintiesiems vystymosi sutrikimų? Jiems šiose mokyklose-mėsmalėse nėra jokios pagalbos. Jie čia nurašomi kaip netikę, todėl užaugę jaučiasi nevisaverčiai, darbe yra nuolankūs vergai, o ne kūrėjai, drįstantys spręsti su juo susijusias ar šalyje kilusias problemas. Įprastoms mokykloms svarbiausi šimtukininkai. Jie studijuoja kitose šalyse, išsimokslinę lieka jose gyventi ir pildyti jų biudžetą. O Lietuvos biudžetą pildo nešimtukininkai. Kodėl šalies Prezidentas neseniai apdovanojo tik šimtukininkus, o ne abiturientus, kurie per egzaminą surinko 98 arba 70, 80 balų – tų, kurie, nors ir menkesnių gabumų, pranoko patys save, nes buvo motyvuoti, todėl stengėsi mokytis?“ – retoriškai klausia kaunietė, trijų vaikų mama Giedrė.

Ji bodisi, kad įprastose mokyklose silpniau besimokantys vaikai lyginami su gabiaisiais – kuriems reikia mažiau stengtis, kad pasiektų gerų mokymosi rezultatų. „Mažesnių gabumų vaikui toks lyginimas trukdo pasiekti geresnių mokymosi rezultatų. Vaiką reikėtų lyginti su juo pačiu – kiek jis moksle aukštyn palypėjo nuo pradinių savo galimybių“, – svarsto moteris. Ji sako pernai pervedusi disleksijos (skaitymo) sutrikimą turintį penktoką sūnų į privačią mokyklą, nes įprastoje jis negavo pagalbos ir supratimo.

karalienes mortos mokykla, privati gimnazija

Karalienės Mortos mokyklos klasė.

Mokosi savo tempu

„Mokytojų padėjėjai įprastinėse mokyklose – didžiulė problema. Jie skiriami tik vaikams, kurie nesugeba atsiversti knygos, sąsiuvinio. Mokytoja mano sūnų pasodino paskutiniame suole. Kai jos paklausiau, kas sėdi priekiniuose suoluose, sakė, kad tie, kurie gerai skaito, mokosi. Mokykloje buvo patalpa, skirta pertraukų triukšmui dirgliems vaikams – disleksikams, disgrafikams, kitiems vystymosi sutrikimų turintiems mokiniams. Bet jie į tą patalpą negalėjo eiti, nes nebuvo kam jos išdezinfekuoti nuo COVID-19 viruso grėsmės“, – Giedrė mini ir dar kai kurias priežastis, paskatinusias sūnų leisti į privačią mokyklą. Stojamasis mokestis į ją – apie 600 Eur, per mėnesį mokslas kainuoja 380 Eur, maistas – apie 50 Eur.

Pasak moters, sūnaus mokykloje – apie 30 vaikų. Jie mokomi individualiu, o ne bendru klasės tempu. Klasėse – ne daugiau kaip po 6 vaikus. Kiekvienas turi mentorių, padedantį susidaryti mokymosi planą ir siekti užsibrėžtų tikslų. Antai vaikas gali vieną savaitę mokytis tik matematikos, o kitą – tik lietuvių kalbos. Svarbu per dešimtį metų įsisavinti specialios „Mokslo knygos“ žinias. Kai vaikas nevaromas į kampą leidžiant jam rinktis, didėja jo motyvacija mokytis ir atsakomybė, savarankiškumas. Toks vaikas užaugęs geba planuoti savo gyvenimą, pasitiki savo jėgomis.

Atskleidžia gabumus

„Planuoti savo gyvenimą ir jaustis visaverte išmokau tik sulaukusi 26–28 metų. Mat mokykloje buvau nurašyta ir gąsdinama, kad neišlaikysiu egzaminų. Stebiuosi, kai darbe mane vadina viskam gabia“, – sako Giedrė. Ji kitus du savo vaikus pradinukus leidžia į pusiau privačią mokykloje. Per mėnesį už kiekvieno mokslą moka 35 Eur, už prailgintą grupę ir užsiėmimus – 50 Eur, už maistą – apie 25 Eur.

„Pirmokė dukra, iš įprastos mokyklos pervesta į privačią, pražydo. Jos savijauta pasikeitė 180 laipsnių kampu. Ji sako nuolat sulaukianti mokytojos pagyrimo, kad pasistengė, puikiai atlieka užduotis, yra išradinga. Priešingai nei ankstesnioji, neliepia mums, tėvams, susirūpinti dėl papildomo dukros mokymo, nes jo nė nereikia. Privačioje mokykloje paaiškėjo, kad dukra pilna įvairių gabumų, pavyzdžiui, groti pianinu, dainuoti. Jos mokykloje yra įvairių instrumentų, vaikai gali mokytis groti jiems patinkančiu. Ten atsikleidžiami vaikų gabumai“, – džiaugiasi Giedrė ir priduria su vyru tam ir dirbanti, kad vaikai ugdydamiesi patirtų ne kančią, o džiaugsmą ir jų ateitis būtų saulėta.

Dėl prestižo ar būtinybės?

Privačių vaikų darželių-lopšeliai daugėja, neprivačių labiausiai trūksta Vilniuje ir Kauno rajone. Vis dėlto galbūt tėvai savo vaikus leidžia į privačius darželius, mokyklas dėl prestižo, o ne dėl būtinybės?

„Tėvai domisi privačiomis ugdymo įstaigomis, nes suvokia kokybiško mokslo svarbą vaikų ateičiai, nori jiems suteikti geriausią ugdymosi pradžią, kad jie patirtų sėkmę, jaustųsi saugūs, būtų motyvuoti. Tikime, kad privačios mokyklos gali keisti požiūrį į švietimą, ugdyti kūrybingas, tvirtas, drąsias, jautrias ir pagarbias asmenybes. Ugdymo naujovės, kurias diegiame, vėliau gali pakeisti ir valstybinį sektorių. Ugdydami vaikus atrandame kiekvieno unikalumą ir siekiame, kad jie pasiektų geriausių rezultatų“, – ŪP aiškina Austėjos Landsbergienės privačių „Vaikystės sodo“ vaikų darželių ir Karalienės Mortos mokyklos rinkodaros ir komunikacijos vadovė Gintarė Kitovė.

Kam skiria lėšų?

Pasak pašnekovės, viena Karalienės Mortos mokykla veikia Vilniuje, kita – Kaune. „Vaikystės sodo“ darželių – devyni, jie įsikūrę Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje. Rugsėjį Vilniuje rasis dešimtasis. Karalienės Mortos mokyklose ir „Vaikystės sodo“ ikimokyklinio ugdymo įstaigose mokosi apie 1 400 vaikų. Šios mokyklos klasėse – maždaug po 20 mokinių, „Vaikystės sodo“ grupėse – nuo 8 iki 18 vaikų.

„Vaikai „Vaikystės sodą“ gali lankyti visą dieną arba pusę. Per mėnesį visos dienos (nuo 7.30 iki 18.30 val.) lankymo kaina – nuo 460 Eur. Kai kuriuose miestuose taikomos savivaldybių teikiamos kompensacijos. Karalienės Mortos mokykloje ugdymas per mėnesį kainuoja nuo 685 Eur. Mūsų ugdymo įstaigų gaunamos pajamos skiriamos kurti ir gerinti infrastruktūrą, ugdymo sistemą, užtikrinti aukštą ugdymo kokybę, darbuotojų atlyginimams“, – tikina G. Kitovė.

Įsileisti naują vėją

„Nepritariu ir nepritarsiu dabartinei bendrojo lavinimo mokyklų stambinimo politikai dėl labai paprastos priežasties – ne visos mokyklos turi būti didelės. Bėda, kad regionuose uždaromos perspektyvios mokyklos. Kad jos išliktų, lėšomis galėtų prisidėti savivaldybės“, – tvirtina pedagogikos srities mokslo habilituota daktarė, profesorė, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko pavaduotoja Vilija Targamadzė. Pasak jos, siekiant suvaldyti švietimo sistemą, nevalia trukdyti ugdymo procesui. Pirmiausia matytina ne sistema, sutaupytos lėšos, o vaikas toje sistemoje – būtina stengtis, kad jam būtų gerai. Regioninės politikos neišmanymas urmu regionuose uždarinėjant mokyklas kirs per juos. Juk jauniems žmonėms, norintiems gyventi kaimiškose vietovėse, rūpi, ar ten yra ugdymo įstaigų, ar gera kita infrastruktūra.

V. Targamadzė pabrėžia, kad ne visi tėvai išgali vaikus leisti į privačias mokyklas, kur taikomi alternatyvūs ugdymo metodai. Juos privalu taikyti neprivačiose mokyklose, rūpintis pedagogų paruošimu ir jų kvalifikacijos kėlimu, atsisakyti perkrautų mokymo programų, o ne pirmiausia uždarinėti ar stambinti mokyklas. Neva dabartinės, alfa kartos vaikai negali būti ugdomi vis dar taikomais XIX a. pab.–XX a. metodais.

 

Gintarės KITOVĖS ir Vilijos TARGAMADZĖS nuotraukos

2022.08.05

Susijusios temos – skaitykite: privačios mokyklos, Vilija Targamadzė, Austėja Landsbergienė