Vaikus gelbsti vietinės, neapmokamos iniciatyvos

Kaime mažėja darbingų jaunų žmonių, vadinasi, mažėja ir vaikų, traukiasi mokyklos. Pačios mažiausios iš jų taupant lėšas uždaromos. Dar likusius mokinukus tenka vežioti iki išlikusiųjų, iki miestelių ir rajonų centrų. Kur ten vaikams pasidėti, kol autobusas namo parveš, kol tėvai pasiims? Šioje situacijoje padeda vaikų dienos centrai, kurie, deja, dažnai veikia tik palaikomi vietinių pedagogų entuziazmo.

Centrą įkūrė patys 

„Mokykla turi keistis, visur turėtų veikti vaikų dienos centrai. To reikalauja pakitusi socialinė aplinka“, – teigia Kupiškio rajono savivaldybės valdininkai, kai kurių ugdymo įstaigų vadovai ir mokytojai. „Nepatikėsite, kiek yra apleistų, vienišų vaikų. Po pamokų jie neturi kur eiti, o čia jie gali rasti prieglobstį, šiltą valgį, draugų, užsiėmimų“, –ŪP korespondentei sakė Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos direktorius Rimvydas Latvys. Progimnazija prieš dvejus metus savo iniciatyva įkūrė vaikų dienos centrą. Jis veikia, gaudamas minimalių lėšų, didžiąja dalimi – savanorių ir entuziastų dėka.

Iniciatyvos ėmėsi savivaldybė

Iki šiol Kupiškio rajone veikė tik visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ įsteigtas Kupiškio vaikų dienos centras ir jo padaliniai Kupiškio r. Adomynės mokykloje-daugiafunkciame centre, Kupiškio r. Noriūnų Jono Černiaus pagrindinėje mokykloje ir Kupiškio r. Subačiaus gimnazijoje. Savivaldybė prisideda, suteikdama jiems patalpas, apmokėdama komunalines išlaidas. Praėjusių metų gruodį rajone atidaryti dar du dienos centrai Kupiškio r. Alizavos ir Šimonių pagrindinėse mokyklose. Jų steigėja tapo rajono Švietimo pagalbos tarnyba. Rajono taryba patvirtino vaikų dienos centrų veiklos projektų dalinio finansavimo savivaldybės lėšomis tvarkos aprašą, pritarė projektui dėl bendruomeninių vaikų globos namų ir vaikų dienos centrų tinklo plėtros. Numatyta, kad centruose ar padaliniuose turėtų būti ne mažiau kaip 12 vaikų, veikla finansuojama ir iš kitų šaltinių. Tikimasi šiai idėjai įgyvendinti gauti europinių lėšų. Visgi ir be šios paramos jau žengti pirmieji žingsniai. Savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėja Jurgita Trifeldienė pasakojo, kad jau nuo rudens imtasi svarstyti vaikų centrų kūrimo galimybes. „Biudžetinės ugdymo įstaigos negali prisiimti šios prievolės, tad papildėme Kupiškio rajono švietimo pagalbos tarnybos nuostatus, suspėjome sudalyvauti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos paskelbtame konkurse vaikų dienos centrams steigti, gavome truputį lėšų. Įvertinome, kur yra didžiausias tokių socialinių paslaugų poreikis, kur daug nemokamai maitinamų moksleivių. Beje, daugelyje mažų kaimiškųjų mokyklų tie skaičiai siekia iki pusės ar net 60 proc. visų mokinukų. Turime planų dienos centrus įkurti ir kitose mokyklose. Juk siekiame turėti visos dienos mokyklą, o, mažėjant vaikų regionuose, manau, kad tai būtų racionali išeitis pedagogų ir vaikų užimtumui didinti“, – teigė pašnekovė.

Patenkinti ir tėvai, ir vaikai

Kupiškio rajono švietimo pagalbos tarnybos laikinoji vadovė Laima Kilkuvienė užsiminė apie tolesnės centrų plėtros planus – sumanyta juos įkurti Skapiškio ir Šepetos Almos Adamkienės pagrindinėse mokyklose. „Mums mokyklose skiria po kelis kabinetus, juos reikia pritaikyti, paremontuoti, nupirkti baldų (stalų, kėdžių), minimalios buitinės technikos, knygų, žaidimų, kanceliarinių prekių, sėdmaišių. Alizavoje ir Šimonyse visa tai jau turime. Tik dabar centrai ten dar neveikia, nes Socialinės apsaugos ir darbo ministerija finansuoja veiklos projektus, jų konkursai šiemet dar neįvyko, laukiame“, – apie darbų pradžios trikdžius pasakojo laikinai tarnybai vadovaujanti L. Kilkuvienė. Pašnekovė džiaugėsi, kad idėją mielai priėmė ir tėvai, ir vaikai, ir mokyklų bendruomenės. „Su vaikais dirba atsidavę kūrybingi pradinukų, ikimokyklinukų mokytojai, jie susigalvoja įvairių edukacinių veiklų. Esant reikalui, pasikviečia psichologą, socialinį pedagogą, naudojasi sporto sale, priima juos pavalgyti mokyklos valgykloje. Pamokų ruoša visiems būryje tampa gebėjimų bendrauti ir bendradarbiauti lavinimu. Mokytojai pasakojo, kad vaikai nenori eiti namo po užsiėmimų centre“, – gerus atsiliepimus vardijo pašnekovė. Šie centrai veikia tris dienas per savaitę po keturias valandas. Paklausta apie atlygį pedagogams, tarnybos vadovė paaiškino, kad ministerija finansavimą skiria tik veikloms.

Darė, nors niekas neliepė

Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijoje vaikų dienos centras veikia jau kelerius metus. Įkurtas be jokių nurodymų, be skirtų lėšų. Ar gali taip būti? Progimnazijos direktorius R. Latvys, išgirdęs tokį klausimą, nusišypsojo: „Asmeniniai kontaktai ir asmeninė iniciatyva. Mums užsiminė apie tokią galimybę viešoji įstaiga „Vaikų ugdymas“, mielai pritarėme. Nesusidūrus akis į akį su socialiniais dabarties pokyčiais, sunku būtų ir patikėti, kad yra tokių apleistų, vienišų vaikų, be dėmesio, be išklausymo. Jie tokio bendravimo labai ištroškę, pradėjęs jais rūpintis, negali numesti ir kaip nors pasiteisinti“. Progimnazijos socialinė pedagogė Gražina Jurėnienė patikslino vaikų dienos centro iniciatyvos autorę – tai Lietuvos edukologijos universiteto docentė Sigita Burvytė. Pasak socialinės pedagogės, toks centras mokykloje yra būtinybė. Ir čia nėra kalbos apie tėvų gyvenimo gerovės skirtumus, kokį nors socialinį skirstymą. Kokie vaikai čia ateina? Ir miesto, ir kaimo. Laukiantys autobuso. Kurių mama ilgai būna darbe, namai šalti. Kurių sesė ar brolis lanko centrą. Pirmokėliai, penktokai ar aštuntokai. Kurie turi kur eiti ir ką veikti, bet čia jiems įdomiau. Penktokas padeda ruošti pamokas pirmokėliui. Susipažįsta, bendrauja, kalbasi. Ką dar mokinukai daro vaikų dienos centre? „Ruošia pamokas‚ eina į sporto salę pasimankštinti. Į kabinetą nueina pažaisti kompiuteriu, pasimokyti juo naudotis. Pažiūri filmuką. Lipdo, piešia. Jeigu mokyklos valgykloje atliko košės, sriubos, darbuotojos pasikviečia, pavaišina. Surengiame edukacinių pamokėlių – pamokome kepti karštus sumuštinius. Dalyvavome Kupiškio etnografijos muziejaus darbuotojų užsiėmimuose – vaikai mokėsi pinti iš šiaudų eglutės papuošalus, marginti velykinius margučius. Išvykstame pasportuoti prie marių. Jeigu kuris nori pasikalbėti, einam atokiau nuo visų, išsikalbame apie kokį nors rūpestį. Tai mano darbas. Su vaikais dirba ir pradinukų mokytoja Odeta Grilauskienė, matematikos mokytoja Zita Višinskienė. Į veiklą įsijungia ir mokytojų savanorių. Dabar veiklai lėšų neturime, bet negi vaikams pasakysi, eikite, kur norite, eikite sau... Štai penktadienį centras nedirba, bet atėjo 7 mokiniai ir pabuvome, gerai praleidome laiką. Taip visiems ramiau“, – kalbėjo G. Jurėnienė, apgailestaudama, kad kituose dienos centruose gal daugiau pramogų būna, kelionių, o visi vaikai to nori. „Turime planų, kur nors norėtume nuvažiuoti, gal iki Biržų, gal į Anykščius, progimnazijos direktoriaus prašysime transporto, ieškosime lėšų. O saldainių nupirksime iš savo kišenės, kaip visada. Kiti vaikų dienos centrai dabar neveikia, o mes nutarėme, kad nesiskirstysime, išlauksime, savo mokyklos vaikams viską darome“, – toks paprastas paaiškinimas apie darbus, kurie nepaliepti, neapmokami. Tiesiog tokią profesiją pasirinkusieji čia mokytojais būna be pertraukų.