Verslas kaime: politikų „vantos lapas“ gražbylystėms pridengti

Vis labiau didėja atskirtis tarp regionų ir didmiesčių. Kitaip ir negali būti, nes didžiuosiuose Lietuvos miestuose susitelkia vis daugiau įstaigų, čia veikia daugybė įmonių, o rajonuose duris užveria bankų skyriai, nebelieka pašto, lentomis užkalami neveikiančių mokyklų langai, uždaromos ligoninės. Regionuose verslas įklimpęs į valdininkų pinkles. To pavyzdys – pieno cecho likimas Joniškio rajono Bariūnų žemės ūkio bendrovėje (ŽŪB).

Reikia realios paramos

Per visą Lietuvą pasklido žinia iš Joniškio rajono Bariūnų ŽŪB uždaro pieno perdirbimo cechą, įspėjimai įteikti 32 pieninės darbuotojams. Daugelį šis pranešimas nustebino, nes cechas gamino kokybišką, paklausią ir sveiką produkciją, gamybai iš kitur nereikėjo pirkti žaliavinio pieno, nes pati bendrovė laiko 380 melžiamų karvių. Kodėl nutarta likviduoti beveik tris dešimtmečius veikusį pieno perdirbimo cechą? Bariūnų ŽŪB valdybos pirmininkas Antanas Galinis, sunkiai rinkdamas žodžius, įvardijo pagrindinę priežastį – cecho veikla buvo nuostolinga, todėl priimtas ryžtingas sprendimas.

Bendrovė dalį darbuotojų įdarbins kituose padaliniuose. Bariūnų ŽŪB iš viso dirba 99 darbuotojai. Pagrindinė veikla – augalininkystė ir gyvulininkystė, deklaruoja 1 700 ha dirbamos žemės, laiko 900 galvijų.

Joniškio rajono meras Vitalijus Gailius „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad Bariūnų ŽŪB buvo sudėtinga ir nelengva priimti sprendimą atsisakyti pirkėjų pamėgtos pieno produkcijos gamybos. Meras tikisi, kad darbuotojai, netekę darbo pieno perdirbimo ceche, suras sau darbo vietą kitose rajono įmonėse. Reali galimybė, kad šį cechą gali įsigyti nauji investuotojai. Gal jie irgi gamins pieno produkciją, tik paženklintą kitos firmos ženklu? Žmonės spėja, kad cechą planuoja pirkti žinomas rajono verslininkas.

Meras V. Gailius daug gražių žodžių skyrė rajono žemdirbiams. Investuodami į infrastruktūrą, jie prisideda prie bendros rajono gerovės. Visame Joniškio krašte nėra nedirbamos žemės ar apleistų plotų. Ne tik augalininkyste rajonas didžiuojasi. Meras vardijo sėkmingai veikiančias mėsos perdirbimo įmones, yra perspektyvių pienininkystės ūkių, paslaugas teikia nemažai smulkiųjų verslininkų.

V. Gailiaus teigimu, kiekviena darbo vieta yra brangi, rajono verslininkams reikia dėkoti už išsaugomas ir kuriamas darbo vietas. „Valstybė turėtų užtikrinti, kad parama verslui ir žemės ūkiui pasiektų tuos, kurie moka ir mokės mokesčius, o kai kas nesinaudotų pandemija kaip galimybe pasipelnyti. Kiekvienas verslininkas, žinodamas savo galimybes, vertina, ar verslas yra pelningas, ar nuostolingas. Bariūnų ŽŪB tik po ilgų svarstymų ir skaičiavimų priėmė sprendimą uždaryti pieno perdirbimo cechą“, – sakė meras.

Verslas kaime – be verslininkų

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generalinis direktorius Jonas Sviderskis „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo, kad verslas kaime nyks ir jo nebeliks, kol įstatymais, nutarimais ir įsakymais jį reguliuos tokie rengėjai, kurie neplėtojo jokio verslo ir nežino verslo ypatumų. Tai – valdininkai, kurie tik iškalę vadovėlių teiginius, tačiau neturi praktikos, todėl jie neturėtų mokyti, kaip reikia kurti ir plėtoti verslą. „Tai – mūsų tragedija. Mes turime nepakaltinamų kabinetinių klerkų problemą. Jie priaugę prie savo kėdės be atsakomybės ir be galimybės būti nubausti. Strategijų programos, kad ir kaip jos gražiai būtų parašytos ir patvirtintos, be valdininkų atsakomybės ir prievolės jas įgyvendinti yra niekinės. Nemažai parengtų programų dulka stalčiuose“, – apie vis gausėjančią klerkų armiją kalbėjo LŽŪBA generalinis direktorius.

Dažnai kaltiname Briuselį dėl priimtų sprendimų. Tokiai nuomonei nepritaria pašnekovas, sakydamas, kad kaltinimais pridengiamas neveiklumas, neatsakingumas, negebėjimas dirbti savo šaliai. J. Sviderskio teigimu, tarnautojai turėtų atsakyti už padarytas klaidas. Nedelsiant reikia iš jų pareikalauti atsakomybės. Jei programas įgyvendina nemotyvuoti valdininkai, visos priemonės tampa niekinės.

LŽŪBA generalinio direktoriaus nuomone, Bariūnų ŽŪB pieno perdirbimo cecho likvidavimas – ne vien rinkos sąlygų pasekmė. Sąžininga, sveika ir aplinkai palanki maisto sistema pagal strategiją „Nuo ūkio iki stalo“, trumposios maisto grandinės liks popieriuje, nors žmonės nori, kad maistas būtų šviežias, kokybiškas, be konservantų. Tam turi būti sukurta palanki tokio maisto realizacijai reikalinga aplinka. Pagaminti maisto produktai turi būti įperkami, konkurencingi, paremti visuotine sąžininga prekyba. Kadangi to nėra, uždaromas bene paskutinis tokio pobūdžio pagalbinis ūkio verslas ir Bariūnuose. O tokių verslų, pasak J. Sviderskio, dar neseniai buvo labai daug. Beveik kiekvienas ūkis turėjo mėsos ar pieno, duonos ar gaivinamųjų gėrimų gamybos pagalbinį verslą (cechą). Tada nebuvo tiek verslą kontroliuojančių ir jį varžančių institucijų. Tikrintojai per jėgą nesiverždavo į tvartus tikrinti gyvūnų gerovės, neuždarydavo cecho ten atradę musę, o dabar tokių pavyzdžių yra gana daug.

„Leistų Bariūnams pardavinėti pieno produktus be viešųjų pirkimų Joniškio, Pakruojo, Šiaulių miesto mokyklose, darželiuose, ligoninėse, Zoknių oro uoste ir kitur – jie tikrai gyvuotų. Kosmopolitas sakytų, kad atominę uždarė, o čia – tik Bariūnų ŽŪB cechas. Jam juk tas pats, bet ne ten dirbantiems žmonėms, ne ten pagamintą maistą valgantiems pirkėjams“, – teigė J. Sviderskis.

Abejingi vietinei produkcijai

Anot savivaldybių atstovų, visus sprendimus regionams perduoda klerkai iš Vilniaus. Savivaldybės dėl to nepatenkintos. Jeigu sustiprėtų savivaldybių ekonominis savarankiškumas, būtų palankesnė aplinka verslui kaime plėtoti, tikėtina, kad regionuose būtų įkurta naujų darbo vietų. Tai suteiktų vilties, kad regionai nebus ištrinti iš šalies žemėlapio. Įstrigę ledai jau pajudėjo – šių metų vasario pabaigoje Lietuvos savivaldybių asociacija šalies vadovams įteikė peticiją dėl savivaldybių finansinio savarankiškumo stiprinimo. Tą svarbų raštą pasirašė 60 savivaldybių merų. Jie viliasi, kad kai savivaldybėms bus suteikta daugiau laisvės ir savarankiškumo, tada regionuose įvyks daug gerų pokyčių, atgis smulkusis verslas, gal ir kaime bus įsteigta naujų darbo vietų. Bet kol kas atskirtis tarp regionų ir didmiesčių vis didėja.

ŽŪB Ginkūnų agrofirmos valdybos pirmininkas Arūnas Grubliauskis „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad verslas regionuose gali būti varomoji jėga, tik tam reikia palankių šalies valdžios sprendimų, turi būti mažesni mokesčiai, taikomos įvairios lengvatos. Deja, kol kas tik girdime daug politikų pažadų apie regionų plėtrą ir verslus kaime, tačiau realybė yra niūri.

Bendrovės vadovas dalijosi įspūdžiais iš anksčiau įvykusios kelionės po Lenkiją. Jo teigimu, šioje šalyje smulkiesiems gamintojams sudarytos daug geresnės sąlygos parduoti produkciją. Jį maloniai nustebino, kad didžiuosiuose prekybos centruose gausu vietinių ūkininkų pagamintos produkcijos. Lenkijoje smulkiesiems gamintojams palankios sąlygos, suteikiančios galimybę vietinę produkciją pristatyti ne tik į mažas krautuvėles, bet ir į didžiuosius prekybos centrus, kuriuose dideli pirkėjų srautai, be to, itin paklausūs sveiki, natūralūs produktai. Išskirtinis lenkų bruožas – jie palaiko vietinius gamintojus, dažniau renkasi savo tautiečių pagamintą produkciją.

Pasak A. Grubliauskio, lietuviai kol kas gana abejingi savo kraštiečių gaminamai produkcijai. Dažnas eina į didžiuosius prekybos centrus, kurie turi galimybę taikyti įvairias nuolaidas, skelbia akcijų savaites, todėl ten galima pigiau nusipirkti ir maisto produktų, ir kitų prekių. Daugelis žmonių sunkiai verčiasi, neįperka brangesnių produktų, o didžiuosiuose prekybos centruose nusiperka kuo pigesnių produktų, nesvarstydami, kokia jų kokybė, kokiomis sąlygomis jie užauginti ir iš kur atgabenti.

Lietuvoje smulkiajam verslininkui sunku konkuruoti su monopolistais. Didieji pokyčiai prasidės tik tada, kai ūkininkai susiburs į kooperatyvus ir pradės gaminti didelį kokybiškos produkcijos kiekį ir taps didžiosios rinkos dalyviais. Bendrovės vadovas kalbėjo, kad pradėti bet kokį verslą kaime yra gana sudėtinga. Ne visi bankai geranoriški mažažemiams, sunkiai duoda paskolas, o norintis įkurti savo įmonę asmuo investicijoms neturi pakankamai pinigų. Norinčiuosius kurti verslą baugina dideli mokesčiai ir rinkos pinklės. Tada žmogus spjauna į visas politikų gražbylystes bei pažadus remti verslą kaime, susikrauna lagaminą ir išvažiuoja dirbti į užsienį.

Aldona SIREIKIENĖ

ŪP korespondentė

Redakcijos nuotrauka

2021-03-04