Ūkis, kuriame gyvena laimingi žirgai ir talkina savanoriai

Žirgams kuria laimingą gyvenimą

Liepa Miklovė apie žirgus, jų elgseną, skirtingus charakterius bei poreikius pasakoja įdomiai ir su užsidegimu. Klausytojai tiesiog užsikrečia noru geriau pažinti šiuos gyvūnus. Atsiranda naujų klausimų ir norisi, kad įtraukus pokalbis tęstųsi ilgiau. Teigiamų emocijų pliūpsnį suteikia bendravimu su arkliais, asmenukių darymas... O tie, kuriems pažintis su šiais gyvūnais ne pirmoji, į žirgyną atvyksta ilgesniam laikui – maudynėms su žirgais bei žygiams, kurie gali trukti ir dvi dienas.

Šiame ūkyje labai svarbi gyvūnų gerovė – buvimo laisvėje, kitų poreikių tenkinimas. Arkliai grupuojami atsižvelgiant į jų psichologinį suderinamumą, sveikatos ypatumus, genetiką.

Antai kai kurių individų per mažas svoris. Jie laikomi atskirai – dėl šėrimo ypatumų.

Kai kurie gyvūnai netoleruoja šieno dulkių – serga šienlige. Taigi jiems šienas netinkamas pašaras, nuo jo tokie arkliai ima kosėti, jiems atsiranda dusulys. Žiemojimo laikotarpiu tokius gyvūnus tenka šerti šienainiu, o dabar jie, žinoma, jau mėgaujasi šviežia žole.

Žirgynas nedidelis. Šiuo metu jame 14 „gyventojų“, iš jų nuosavų penketas. Ūkininkė praveria seno ūkinio pastato duris – šiuo metu čia vyksta remonto, rekonstrukcijos darbai. Juos užbaigus, laikomų gyvūnų skaičius bus šiek tiek didesnis.

„Molėtų žirgai“ yra tarsi žirgų viešbutis ar pensionas. Čia laikomi bei prižiūrimi arkliai, kurių savininkai neturi tam reikalingų sąlygų, dažnai – ir laiko. O šiame žirgyne gyvūnai jaučiasi laimingi, turi daug erdvės ir galimybę bendrauti.  

Geriausia mokytoja – Ami

Mažosios bendrijos statusą turintys „Molėtų žirgai“, kaip sako pavadinimas, yra Molėtų rajone, Luokesos sen. Inketrių kaime. Tame pačiame kaime kaimynystėje yra Liepos tėvelių Pusvaškių ekologinis galvijininkystės ūkis. Žirgininkė džiaugiasi: kai greta tokia parama, nuosavos veiklos startas jai daug lengvesnis.

Liepa žirgais susižavėjo vaikystėje, paauglystėje. Tėvų ūkyje šie gyvūnai nebuvo laikomi. Matydami, kad dukters aistra neblėsta, tėvai nupirko kumelę Ami. Tuomet Liepa buvo penkiolikametė.

Ami tapo gera draugė. Ji ir šiandien L. Miklovės žirgyno žvaigždė. Žirgininkė sėmėsi žinių iš jojimo trenerės, mokėsi profesinėje mokykloje, baigė veterinarinės medicinos studijas. Tačiau nedvejodama tvirtina, jog Ami yra didžiausia jos mokytoja.

Paklausta apie kumelės amžių moteris pastebi, kad gyvūno sveikata ir gyvenimo trukmė labai priklauso nuo laikymo sąlygų. Amei dabar 12 metų, tačiau jos būklė vis dar yra puiki, tuo tarpu kai kitą tokio amžiaus arklį gali varginti senatviniai negalavimai.

Savanorė Emilija

Lankydamasi žirgyne sutikau talkininkę lenkaitę Emiliją. Paaaiškėjo, kad ji savanorė, atvykusi iš Lenkijos.

Mergina ūkyje praleido dvi savaites. Dažniausiai tokiam laikui ir yra sutariama savanoriauti.

Emilija su šeimininkais, daug keliaujančia sutuoktinių pora, bendravo anglų kalba ir čia jautėsi puikiai. Ji padėjo prižiūrėti arklius bei elektrinius aptvarus, atliko smulkius pavedimus. O laisvalaikiu jodinėjo ir įdomiai leido laiką.

Išvykusi mergina taip apibūdino savo patirtį savanoriaujant pas Liepą ir Joną Miklovius: „Liepa, Jonas ir jų žavūs gyvūnai nuo pirmos dienos privertė mane pasijusti kaip namuose. Jei mylite gamtą, gyvūnus, ypač arklius, tai puiki vieta. Čia galite pailsėti toli nuo triukšmingų miestų, tarp ežerų ir miškų. Gyvūnai yra mieli, o jodinėjimas gražiais takeliais yra stebuklingas. Liepa ir Jonas turi daug istorijų ir patirčių, kuriomis dalijasi su jumis. Iš jų galite išmokti daug dalykų, o taip pat smagiai praleisti laiką“.

Mato savanorystės prasmę

Liepa sako, jog ir pati turinti šiek tiek savanorystės patirties, ypač kelionėse. Lietuvoje, jos žodžiais, „pusiau savanorystės pagrindais“ bendradarbiavo su Lietuvos kaimo turizmo asociacija (LKTA).

Anot pašnekovės, per metus „Molėtų žirguose“ patirties pasikeisdami semiasi apie 20 savanorių, dabar – jau ne vien šiltuoju metų laiku. Tai žmonės su labai skirtinga patirtimi, iš Lietuvos ir užsienio šalių.

Lietuviai savanoriai į „Molėtų žirgus“ paprastai atvyksta per pažįstamus, pažįstamų pažįstamus. Kartais – ir per tarptautinę savanorių platformą.

Tokių platformų yra ne viena. Mikloviai pasirinko „Workaway“, ir turi puikius reitingus. Tai patvirtinta savanorių atsiliepimai apie savo patirtis ūkyje. Beje, šioje savanorių platformoje iš Lietuvos galima rasti iš viso 44 pasiūlymus, daugiausia iš kaimo. Vartant šiuos pasiūlymus krinta į akis, kad iš Molėtų rajono jų yra daugiau nei iš kitų rajonų.

Mikloviai mato savanorystės, kultūrinių mainų, mokymosi prasmę. Liepa tvirtina, kad savanorystės nauda yra abipusė. Priimdami savanorius ir jie patys jaučiasi tarsi keliaudami.

Tuo pat metu Liepa neslepia, jog su savanoriais turėjo įvairios patirties. Pasitaiko žmonių, kurie nori tik bendrauti, negali ilgesnį laiką pabūti vieni. Tačiau būna ir tokių, kurie stebina savo žiniomis ir darbo įgūdžiais, palieka geriausią įspūdį bei naudingą savo buvimo pėdsaką.

Apibendrindama L. Mikovė pastebi, jog savanorių vadyba reikia užsiimti ir aiškiai išdėlioti, ką žmogus ras atvykęs į ūkį ir ko iš jo tikimasi: susitarimas turi būti labai aiškus abiem pusėms.

Dalyvaus Atvirose dienose

„Molėtų žirgai“ šiemet dalyvauja LKTA su partneriais rengiamoje akcijoje „Atviros dienos kaime“, kartu su 100 kitų sodybų ir ūkių. L. Miklovei tai bus nauja patirtis, tuo tarpu kai nemažai kitų dalyvių šiame naujus lankytojus ar vartotojus pritraukiančiame renginyje dalyvaus jau septintąjį kartą.

Artėjant akcijai, kuri prasidės jau ateinantį penktadienį ir truks visą savaitgalį, susidomėję žmonės jau registruojasi lankytis ūkiuose, sodybose, kituose objektuose. Pirmųjų telefono skambučių jau sulaukė ir L. Miklovė.

Autorės nuotraukos