Kai ūkininko Daukinčio šeimą išvežė į Sibirą, liko vieniša kalaitė. Pamačiusi žmogų, ji jeigu ir sulodavo, lyg atsiprašydama nuolankiai pasitraukdavo į pakelę. Kalytė nežinojo, ant ko galima loti, ant ko negalima, todėl lakstydavo po kaimą su vaikais noriai žaisdama, tarp suaugusiųjų prieglobsčio ieškodama.